KategorijosEkspertinė rubrika

Kolekciniai vynai

Svarstydami, kaip būtų galima įdarbinti, kur investuoti savo santaupas, dažnas pirmiausiai pagalvotume apie investicinio būsto pirkimą. Tačiau tai toli gražu ne vienintelis būdas, kaip galima investuoti pinigus – be akcijų ar obligacijų įsigijimo dar yra ir alternatyviosios investicijos: meno kūriniai, auksas, brangakmeniai, seni automobiliai, netgi knygos bei išskirtiniai vynai.

Investavimas į vyną reikalauja ypatingų žinių ir tikrai ne visi vynai yra verti kolekcionavimo. Paprastoje parduotuvėje kolekcinio vyno įsigyti neįmanoma – jais prekiaujama aukcionuose, specialiuose interneto puslapiuose, taip pat galima įsigyti iš kolekcionierių. Populiariausi vyno aukcionai organizuojami Sotheby‘s ir Christie‘s aukcionų namuose. Vyno ekspertai teigia, kad likvidžiausiai yra Bordo, Šampanės, Porto, Ronos ir Burgundijos vynai.

Tam, kad vynas galėtų būti parduodamas, jis turi būti nepriekaištingos kokybės, kurią lemia tinkamos vyno laikymo sąlygos – buteliai turi būti laikomi paguldyti, 60-70 laipsnių drėgmės patalpoje, 12 laipsnių temperatūroje. Deja, žodinio pasakymo apie tinkamas laikymo sąlygas nepakaks – norint parduoti savo paties saugotą vyną, teks turėti ypatingai gerą reputaciją ir įtikinti pirkėją, kad vynas buvo tinkamai saugomas – nesugedęs ir išlaikęs savo originalią vertę. Investicinio vyno kainas lemia ir ekspertų vertinimai, vyno kokybė bei pasiūla/paklausa rinkoje.

Populiariausi kolekciniai vynai

Didžiąją dalį aukcionų apyvartos sudaro vynai iš Bordo ir Burgundijos, Šampanės regionų. 1855 metais Napoleono III įsakymu Bordo pirkliai išskyrė  87 geriausius regiono ūkius ir juos įvardijo geriausiais ūkiais – Grands Crus Classés.  Nors ilgus metus Bordo vynai karaliavo kolekcininkų akiratyje, tačiau pastaraisiais metais juntamas spartus Burgundijos vyno populiarėjimas – šio regiono vyno vertė per pastaruosius 12 mėnesių vidutiniškai augo 36,7 %. 2021 metais siautęs niokojantis šaltis ir to pasekoje sumažėjęs vynuogių derlius lemia tai, kad Burgundijos vynas šiais metais neš kone didžiausią pelną, atsižvelgiant į didėjančią paklausą ir atitinkamai mažėjančią šio vyno pasiūlą.

Neišpilstyto vyno pirkimas – en primeur

Nors sakoma, kad kuo vynas brandesnis, tuo jis geresnis, tačiau ne visuomet tai yra gryna tiesa. En primeur – išankstinė, dar į butelius neišpilstyto praeitų metų vyno derliaus prekyba, kurios metu vynas yra pigiausias. Perkant 12-os 0,75 l talpos butelių dėžę pirkėjas gali pats nuspręsti, kaip vyną išpilstyti: į mažus buteliukus, o gal į magnumus. Dalyvaujant išankstinėje vyno prekyboje pirkėjas gali būti tikras, kad vynas atkeliaus tiesiai iš vyninės, tad bus išvengta laikymo netinkamose sąlygose rizikos, kuri yra itin svarbi ruošiantis brandinti vyną ir siekiant išlaikyti jo skonines savybes bei investicinę vertę. Jaunesnio derliaus produktai yra daug lengviau prieinami nei, pavyzdžiui, 1982 ar 1990 metų derliaus vynai, tad investuotojai dažnai renkasi jauną, tačiau didelę investicinę grąžą nešantį vyną.

Brangiausiai parduoti kolekciniai vynai

  • 2007 m. už šiek tiek daugiau nei 300 000 JAV dolerių buvo parduotas šešialitris 1945 metų „Mouton-Rotchild“ butelis.
  • 2015 metais „Sotheby‘s“ aukcione dešimt butelių „Chateau Mouton Rothschild 1945“ parduoti už 343 000 JAV dolerių. Taigi – 34 tūkstančiai eurų už butelį.
  • 2018 metais „Sotheby’s“ aukcione Niujorke daugiau kaip už pusę milijono JAV dolerių buvo nupirktas 1945-ųjų derliaus „Romanée Conti“ vyno butelis, sumušdamas iki šiol buvusius rekordus.
KategorijosEkspertinė rubrika

Velykinio stalo tradicijos Lietuvoje ir pasaulyje tradicinių velykinių patiekalų ir gėrimų derinimas

Viena šviesiausių švenčių metuose – Šv. Velykos, ne tik suburia visus krikščionis pasaulyje švęsti Kristaus prisikėlimo, bet ir simbolizuoja bundančią gamtą, iš jos besiskverbiančią energiją bei šylant orams vis dažniau visus užplūstančią gerą nuotaiką. Nors šventė švenčiama visame pasaulyje, tačiau kiekviena šalis, jos regionas ir netgi atskira šeima turi savitas tradicijas.

Kiekviena tauta turi tik jai būdingų velykinių papročių, tačiau neatsiejama Velykų šventimo dalis yra Velykinis vaišių stalas. Mums, lietuviams, įprasta, kad Prisikėlimo dienos rytą žmonės eina į mišias, po kurių šeima susėda prie šventinio stalo, gausaus margintų kiaušinių, įvairių mėsos patiekalų: čia patiekiamas netikras zuikis, keptas kumpis, virtas liežuvis, įvairūs vyniotiniai, šaltiena, žuvies patiekalai, tradicinės salotos, mišrainės, gardūs pyragai, keksas Velykų boba, šakočiai ar kiti skanumynai. Įprasta atsigaivinti naminiu kompotu, kmynų gėrimu, vynu arba alumi.

O ar kada nors susimąstėte, kodėl Velykų simboliu yra kiaušinis? Lietuviams, kaip ir daugeliui pasaulio tautų, kiaušinis buvo gyvybės, derlingumo, vaisingumo bei gamtos atgimimo simbolis. Gausus, sotus vaišių stalas ir pats neabejotinai yra derlingumo, turto, šeimos gerovės ir stiprybės simboliu.

Kitose šalyse ant vaišių stalo galima pamatyti tiek mums įprastų, tiek negirdėtų patiekalų. Tokių kaip: Graikijoje tradiciškai patiekiama ėriuko šlaunelių sriuba Magiritsa, šioje šalyje per Velykas taip pat būtina atidaryti Recina – pirmąjį vyną iš praėjusių metų derliaus. Italijoje šia proga įprasta kepti specialų kupolo formos sūdytą pyragą su špinatais ir virtais kiaušiniais, tačiau pagrindinis Velykų patiekalas Italijoje – ėriena. Lenkijoje stalas įprastai būna nukrautas kiaušiniais, dešrelėmis, mėsa ir krienais. Suomijoje tradiciškai gaminamas ruginių miltų pudingas Mämmi. Bulgarijoje ant šventinio stalo būtinai turi būti patiekalas iš avienos, kartu patiekiamos salotos ir raudonasis vynas.

Patiekalų ir jų receptūrų gausu, tačiau kokius gėrimus vertėtų derinti prie įvairių velykinių patiekalų? Prie Velykų simbolių – margučių – derinti galima putojančius gėrimus: Cremant, Cava ar šampaną. Mėsiški patiekalai kviečia užsigerti raudonuoju vynu – tam puikiai tiks Pinot Noir. Su žuvies patiekalais bei įvairiomis mišrainėmis gaiviai suskambės naujai atgimstantis baltasis Porto vynas.

Derinant gėrimus su patiekalais svarbiausia balansas – patiekalas neturi nustelbti gėrimo, gėrimas neturi nustelbti patiekalo. Pavyzdžiui, prie sodresnio, intensyvesnio skonio patiekalų reikėtų derinti ir sunkesnį vyną, prie lengvų žuvies patiekalų – gaivius ir lengvus baltuosius vynus. Taip pat derėtų atsižvelgti į patiekalų sūrumą, rūgštingumą, kartumą, saldumą, riebumą bei aštrumą. Į porą riebiam maistui tiks rūgštesnis ar daugiau alkoholio turintis vynas. Kartumo turintis maistas geriausiai derės su saldesniu vynu – aštriam maistui imponuos taip pat saldus, lengvas vynas.

 

Mėgaukitės gardžiais Velykų patiekalais ir nebijokite eksperimentuoti su prie jų derinamais gėrimais.

 

KategorijosEkspertinė rubrika

Normandijos vaismedžių sodų gėrimas – Kalvadosas

Kalvadosas – dar kitaip vadinamas obuolių brendis – iš obuolių (ir kai kuriais atvejais  kriaušių) sidro (vyno) distiliacijos būdu gaminamas stiprusis alkoholinis gėrimas.

Kilmė

Normandijos regione, Prancūzijoje, plytintys obelų bei kriaušių sodai minimi jau nuo XVI amžiaus, o dėl švelnaus regiono klimato čia auginama daugiau obelų nei bet kur kitur Prancūzijoje. Slėniuose jau tuomet auginti vaisiai buvo spaudžiami, sultys fermentuojamos, gautas sidras distiliuojamas ir brandinamas, atrandant vis naujus skonius. Brandintas obuolių gėrimas buvo paplitęs ir itin mėgiamas vietinių gyventojų – XIX amžiaus pabaigoje darbininkams ir ūkininkams buvo įprasta į rytinę kavą įlašinti šlakelį sušildančio ir energijos sunkiems darbams suteikiančio kalvadoso. Palaipsniui ši tradicija įsitvirtino visoje prancūzų kultūroje.

Sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės padėjo gėrimui sparčiai išpopuliarėti – XIX amžiuje Prancūzijos vynuogynus smarkiai alino kenkėjai, tad itin išaugo susidomėjimas gėrimu, dabar plačiai žinomu, kaip Kalvadosas.

Medienos ir laiko magija

Kalvadosas gaminamas iš sidro, vėliau distiliuojamo į brendį, tad galutinis gėrimo skonis itin priklauso nuo kartaus, saldaus ir rūgštaus obuolių ar kriaušių mišinio, vaismedžių teritorijos, distiliavimo technikos, brandinimo statinių, ir, žinoma, brandinimo laiko. Sidro distiliavimas leidžia išgauti bespalvį, stulbinančiai vaisišką, gėlėmis dvelkiantį „eau-de-vie” – brendį, prancūzų vadinamą „vandeniu gyvenimui”, tačiau spalvą ir reikiamą skonį jis įgauna tik sąlytyje su medžiu.

Esant sąlyčiui su oru per medieną, dėl natūralaus garavimo, alkoholio kiekis ir tūris lėtai mažėja. Šis natūralus garavimo procesas vadinamas „angelų dalimi“. Brandinimo metu šviežių obuolių aromatai palaipsniui įgauna sudėtingesnius keptų obuolių ir ąžuolo aromatus, atsiranda vanilės, medaus, graikinių riešutų natos. Brandinimas gali būti atliekamas tik ąžuolinėse, tam tikros rūšies medžio statinėse. Paruoštas gėrimas gali būti parduodamas minimaliai po dvejų ar trejų metų brandinimo, o jo stiprumas privalo siekti bent 40%.

Vienas ikoniškiausių kokteilių, kurio pagrindinis ingredientas yra kalvadosas – Ernest Hemingway novelėje „The Sun Also Rises” aprašytas ir tuo laikotarpiu dar stipriau išpopuliarintas „Jack Rose” kokteilis, kuris David Embury knygoje „The Fine Art of Mixing Drinks” (1948) buvo pripažintas vienu iš šešių pagrindinių alkoholinių gėrimų.

Jaunesnio brandinimo gėrimas yra puikus maišant jį su kitais ingredientais, o ilgesnio brandinimo, sodresnio skonio kalvadosas – labiausiai tinkamas gurkšnoti jį vieną.

Pagal brandinimą kalvadoso etiketėse aptinkamos šios žymos:

  • VS/Fine/Trois pommes – mažiausiai dviejų metų brandinimo;
  • Vieux/Réserva/Old – mažiausiai 3 metų senumo;
  • VO/VSOP/Vieille Réserve – mažiausiai 4 metų senumo;
  • Hors d‘Age/XO/Très Vieille Réserve/Très Vieux/Extra/Napoleon – mažiausiai 6 metų senumo.
Šiuo metu 3 milijonai medžių ir 300 gamintojų įamžina seną kalvadoso gamybos tradiciją.
KategorijosEkspertinė rubrika

Kodėl per naujų metų sutikimą geriame šampaną?

Gruodžio 31 diena. Laikrodžiai muša vidurnaktį. Ir tuomet visą dangų nudažo įspūdingų ir vienas už kitą išraiškingesnių fejerverkų paletė. Fone skamba šventinė muzika, kažkas uždega šaltas ugneles ir pasigirsta šampano butelių kamščių pokšėjimas. Bendra atmosfera išties fantastiška. Bet ar kada pagalvojote, kodėl sutikdami naujus metus geriame būtent šampaną?

Naujametinės tradicijos šaknys

 

Sunku tiksliai pasakyti, kas buvo pirmasis sugalvojęs per naujuosius iššauti šampaną, tačiau pradėkime nuo labai seniai. Manoma, kad tradicija švęsti žiemos saulėgrįžą skanaujant alkoholinius gėrimus atsirado dar prieš Kristų. Tai nebuvo šampanas, bet visgi pamatai padėti. 

Neilgai trukus Julijus Cezaris sukūrė romėnišką kalendorių ir metų pradžia paskelbė sausio 1-ąją. Tad atsirado graži proga minėjimui.

XIX a. JAV vyravo tradicija nemiegoti iki vidurnakčio. Tuomet imdavo skambėti bažnyčios varpai ir šaudyti šaunamieji ginklai. Kai kuriuose miestuose žmonės klajodavo iš vienų namų į kitus, besitikėdami, kad bus pakviesti išgerti. Netgi Baltieji rūmai atverdavo duris visiems padoriai apsirengusiems ir vaišindavo juos vidurnakčio punšu bei užkandžiais.

Burbuliukai – džiaugsmingoms progoms

 

Šampanas klestėjo XVI a. Europos aristokratų karališkuose vakarėliuose, todėl gėrimas tapo „elitiniu“. Jį dievino Liudvikas XIV, tad nieko keisto, kad jis buvo aukšto statuso simbolis.

Supaprastinus gamybą, šampano kaina sumažėjo ir gamintojai jį galėjo pasiūlyti viduriniajai klasei. Jis nebuvo pigus, bet įperkamas ypatingomis progomis. Šampano vartojimo tradicijos netrukus persikėlė ir į JAV.

XIX a. pabaigoje buvo pastebėta, kad šventiniuose susibūrimuose ypač padažnėjo šampano vartojimas. Tai buvo žavinga ir vis labiau plintanti mada. Gamintojai ėmė pozicionuoti jį kaip gėrimą, kuris puikiai tinka minint kokią nors ypatingą progą su šeima. Populiariose reklamos kampanijose burbuliukai buvo siejami su šventinėmis akimirkomis. Tad pramonės revoliucijos metu, tvirtėjant viduriniajai klasei, putojančio vyno ir šampano pardavimai nuolat augo.

Tik šampanas

 

Manoma, kad didysis naujametinis šampano iškilimas įvyko Niujorko „Cafe Martin“, kuri garsėjo gausiu šampanų meniu: pradžioje 60, o vėliau jau šimtai rūšių puikavosi jame. Čia mėgdavo pramogauti visuomenės grietinėlė. Naujųjų metų išvakarėse svečiai galėdavo užsisakyti visko, ko norėjo, tačiau po 21 val. restoranas iškabindavo užrašą „tik šampanas“. Tad tai buvo rimtas ir tikriausiai šiandieninę tradiciją užtvirtinantis žingsnis, kuomet vos tik laikrodžiams išmušus dvyliktą, visi susidaužiame putojančio gėrimo taurėmis.

KategorijosEkspertinė rubrika

Geriausi šventinio stalo vyno ir maisto deriniai

Gražiausios metų šventės jau čia pat ir yra neįsivaizduojamos be gardžių patiekalų ir gėrimų. Kartais maistas ir gėrimai tampa geriausiais draugais, o kartais nutinka priešingai ir vienas kitam trukdo. Tad, per šventes, labai svarbu tinkamai pasirinkti tokius derinius, kurie vienas kitą papildytų ir atskleistų geriausias savo savybes. Dalijamės mūsų ekspertų parinktais deriniais, kurie palengvins šventinio stalo paruošimo rūpesčius.

Per šventes neretai esame linkę persivalgyti, tad svarbu turėti raudonųjų ir baltųjų vynų, kuriais būtų malonu mėgautis dėl jų puikaus suderinamumo su jūsų pasirinktais patiekalais.

Idealu, jei baltieji vynai nebus pernelyg rūgštūs, o raudonieji neturės labai daug taninų. Kalbant bendrai, renkantis baltuosius vynus šventiniam stalui, sąrašo viršūnėje būtų Sauvignon Blanc, Albariño, Verdejo, Alvarinho, Fiano, Greco, Grillo, Lugana, Verdicchio, Riesling vynuogių veislės. Kaip geriausiai tinkančius raudonuosius vynus rekomenduotume Beaujolais, Gamay, Naujosios Zelandijos Pinot Noir, švelnų Côtes du Rhône, Malbec.

O dabar pažvelkime į jūsų šventinį stalą detaliau. Jei anksčiau visi valgydavome tą patį, baltą mišrainę ir silkes, tai dabar ant kiekvieno stalo galima rasti pačių įvairiausių patiekalų. Kartais net nepasakytum, jog švenčiamos būtent Kalėdos. Lietuviai pamėgo tradicinius patiekalus papildyti, o kartais net visai pakeisti  egzotiškais arba kitų šalių virtuvių gardumynais. O prie kiekvieno iš jų tinka vis kitoks vynas. Tad štai mūsų nedidelė paruoštukė, kurią galite naudoti, ieškodami geriausių derinių savo šventiniam stalui.

  • Balta žuvis + Chardonnay, baltas Bordo, Soave, Falanghina
  • Rūkyta lašiša + Sauvignon Blanc, Chablis, šampanas
  • Kepta lašiša + Godello, Verdejo, baltas burgundiškas
  • Austrės + Chablis
  • Ančių kepenėlės + Pinot Gris
  • Jūros gėrybių kokteilis + Riesling
  • Kalakutiena + Viognier, Pinot Noir, Sauvignon Blanc, Riesling
  • Žąsiena + Riesling, Pinot noir, Barolo, Chianti
  • Antiena + Pinot Noir
  • Jautiena + Cabernet Sauvignon, Bordo, Malbec, Merlot
  • Kepta kiauliena + Côtes du Rhône
  • Kietasis sūris + Chardonnay, Cabernet Sauvignon, Portveinas
  • Minkštas sūris + Chenin Blanc, Vouvray, Sauternes
  • Mėlynasis sūris + Sauternes, Muscat de Beaumes de Venise, Portas
  • Ožkos sūris + Sauvignon Blanc, Pinot Noir, Portas
  • Kalėdiniai tortai + Portas, muskatai
  • Keksai + Asti, Moscato Spumante
  • Šokoladiniai desertai + Asti, muskatai
  • Sūrio tortas + muskatai
  • Panettone + Prosecco
  • Kalėdinis pudingas + Madeira, Portas

Tad linkime jums skanių derinių ir įsimintinų švenčių!

KategorijosEkspertinė rubrika

Karšto vyno sezonas įsibėgėja

Kokia pirma mintis ateina pagalvojus apie karštą vyną? Žiema? Sniegas? Kalėdos? Išties, karštas vynas tapo tikru žiemos ir viso šventinio sezono etalonu. Net ir reklamose dažniausiai šalia jo matome tokius simbolius kaip kalėdines eglutes, židinius, dovanų teikimo ritualus, vilnonius pledus. Tokia koncepcija yra stipriai įsitvirtinusi mūsų pasąmonėje. Bet nuo ko prasidėjo visa karšto vyno istorija?

Senovės graikai ir romėnai mėgdavo karštą prieskoninį vyną

Senovės graikai mėgdavo gerti vyną, tačiau ne visas derlius nusisekdavo. Tad siekdami išvengti bereikalingo švaistymo ir, žinoma, norėdami pagerinti skonį, jie į vyną primesdavo prieskonių ir jį kaitindavo.

Nuo graikų neatsilikdavo ir romėnai, kurie likusį vyną kaitindavo su prieskoniais, kad išgelbėtų jį nuo išmetimo. Tačiau romėnai šį tą pridėjo ir nuo savęs, pavadindami savo vyną „Conditum Paradoxum“. Pagal šį receptą pagamintas vynas parduodamas dar ir šiandien. Jo sudėtį detaliai nupasakojo Apicius 5-6 amžiaus kulinarijos knygoje. Receptą sudaro mišinys iš vienos dalies vyno ir vienos dalies medaus, kuris yra virinamas, o tuomet į jį pridedama pipirų, lauro lapų, šafrano ir datulių.

II amžiuje, romėnams užkariaujant Europą, joje ėmė plisti karšto vyno vartojimas. Pašildytas vynas su prieskoniais padėdavo romėnams iškęsti žvarbias žiemas, o vietiniai žmonės pamažu perėmė meilę šiam gėrimui.

Viduramžiai: karštas vynas sveikatinimui

Karštas vynas akivaizdžiai įsigalėjo Viduramžiais. Tuomet buvo manoma, kad įvairūs pridėtiniai prieskoniai ne tik suteikia geresnį skonį, bet ir prisideda prie žmonių sveikatinimo. Galų gale, vyno pasirinkimas tais laikais nebuvo toks platus kaip dabar, o ir vandens valymo filtrų bei sistemų niekas neturėjo. Tad vynas tuo pačiu buvo ir vandens alternatyva.

Vynas kaip šventinis gėrimas

Šiandieninis karšto vyno suvokimas yra kilęs iš Viktorijos laikų Anglijos. Tuomet jis puikiai tiko šventėms kaip puošnus gėrimas. Be to, buvo daug saugiau gerti vyną (net ir prastą) nei vandenį dėl maro (žinomo kaip juodoji mirtis) paplitimo.

Rašytojas Čarlzas Dikensas taip pat prisidėjo prie karšto vyno kaip šventinio gėrimo įvaizdžio suformavimo. 1843 m. romane „Kalėdų giesmė“ jis rašė apie karšto vyno versiją, pavadintą „Smoking Bishop“.

Karšto vyno įvairovė

Šiuo metu karštas vynas turi stiprią sąsają su Kalėdomis, nors skirtingos šalys jį gamina pagal įvairius receptus. Vokietija visame pasaulyje garsėja savo Kalėdų mugėmis, kuriose vaišinama vadinamuoju „Glühwein“. Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse karštas vynas žinomas kaip „Glögg“. Čia tradiciškai, prieš pilant karštą vyną, į taurės dugną dedami migdolai ir razinos. Jie prisigeria vyno skonių ir pabaigoje lieka kaip skanus užkandis.

Visgi, daugumos versijų pagrindą sudaro raudonasis vynas, apelsino griežinėliai, cinamonas, žvaigždinis anyžius. Kartais šie skoniai praturtinami vanile, muskatu, gvazdikėliais, imbieru, abrikosų gabalėliais ir kitais norimais priedais. Kai kurie mėgsta karštą vyną dar pagardinti cukrumi ar medumi, paįvairinti skonį likeriu ar brendžiu. 

Na, o jeigu norite pasigaminti karšto vyno namuose, štai keli patarimai:

 

  • Kadangi karštas vynas užmaskuoja daug skonio niuansų, nesirinkite prabangaus ir subtilaus skonio vyno. Verčiau naudokite vidutinės klasės vaisiškus raudonuosius vynus. Puikiai tiks itališki raudonieji, Pietų Prancūzijos ar Naujojo pasaulio Merlot ir Shiraz vynai.
  • Kaitinant vyną, prieskonius išmintinga panardinti sudėtus į indelį ar medžiaginį maišelį, kad vėliau juos būtų lengva išimti ir malonu mėgautis gėrimu be mažų plaukiojančių gabalėlių.
  • Jeigu norite sau ar vaikams pasigaminti nealkoholinio karšto vyno, kartu su prieskoniais pakaitinkite vynuogių ir obuolių sultis.
KategorijosEkspertinė rubrika

Vyno degustavimas pradedantiesiems: skonis (4 dalis)

Apžiūrėjome, pasukome, pauostėme ir štai pagaliau atėjo laikas vyną paragauti! Šis etapas gali papasakoti daugiausiai apie vyną, jo kilmę, vynuogių rūšį, skonines savybes, brandumą, stiprumą. Jūs susidursite su daugybe vaisių, gėlių, žolelių, mineralų, ąžuolo statinių ir kitų skonių, kuriuos treniruojantis galima išmokti gana tiksliai atskirti. Tad klausykite, ką jums sako kiekvienas jūsų skonio receptorius!

Rūgštumas

Visi vynai yra šiek tiek rūgštūs, nes vynuogės iš prigimties turi rūgšties. Išlavinus skonį, galima nustatyti, ar vynas yra iš karšto ar vėsaus klimato, ir netgi kiek metų jam gali būti.

Vyno rūgštumas paprastai suvokiamas kaip sutraukiantis pojūtis burnoje. Jis matuojamas pH, kuris svyruoja nuo 2,6 (labai rūgštus) iki maždaug 4,9 (vos pastebimas, nes yra daug arčiau neutralaus 7,0 pH).

  • Daugumos vynų pH svyruoja tarp 3 ir 4.
  • Vyno rūgštingumas stipriai priklauso nuo vynuogių rūšies. Didesniu rūgštingumu pasižymi Sauvignon Blanc, Riesling, Albariño, Fiano, Sangiovese, Pinot Noir, Nebbiolo.
  • Vynai iš vėsesnio klimato zonų gali būti rūgštesni nei iš šiltesnių zonų. Taip yra todėl, kad nokstant vynuogėms jose mažėja rūgštumo ir daugėja saldumo. Vėsesnio klimato sąlygomis vynuogės kartais neprinoksta tiek, kiek šiltesniuose regionuose, o tai reiškia, kad derliaus nuėmimo metu jose gali būti daugiau rūgšties.
  • Mažo rūgštingumo vynų skonis bus minkštesnis, lygesnis arba silpnesnis.

Saldumas

Vyno saldumas gali svyruoti nuo 0 gramų litre iki maždaug 220 g/l. Beje, bendram suvokimui, 220 – tai konsistencija, artima sirupui.

Dauguma žmonių sausų vynų ribą nubrėžtų ties maždaug 10 g/l likutinio cukraus. „Brut“ šampanai dažniausiai turi apie 6–9 g/l. Vidutinis harmoningai saldus vokiškas Riesling turi apie 30-40 g/l.

Be to, vyno saldumas siejasi su rūgštingumu. Didelio rūgštingumo vynų skonis yra ne toks saldus kaip mažo rūgštingumo vynų, nes paprastai žmogus suvokia saldumo ir rūgštingumo ryšį, o ne atskiras dalis. Štai kodėl bet kuriam geram vynui labai svarbus balansas tarp rūgštingumo ir saldumo. Kaip pavyzdį galime paimti kolos gėrimus, kurie turi apie 120 g/l cukraus, bet juos geriant jaučiamas gana sausas skonis dėl didelio rūgštingumo! Tačiau bendras kolos rūgštingumas yra daug didesnis nei bet kurio vyno.

Alkoholis

Alkoholis kartais gali papasakoti apie vyno intensyvumą ir vynuogių, iš kurių buvo gaminamas vynas, brandą.

Paprastai alkoholio lygis svyruoja nuo 5% iki 16%, o jei vynas pastiprintas – 17-21%. Sausi vynai su 13,5–16 % yra gana sotūs ir intensyvaus skonio.

Alkoholio lygis yra tiesiogiai susijęs su vynuogių saldumu prieš fermentuojant vyną. Dėl šios priežasties žemesnio alkoholio lygio (mažiau nei 11%) vynai dažnai būna natūralaus saldumo. Šiltesniuose regionuose išauga labiau prinokusios vynuogės, iš kurių gali būti gaminami stipresni vynai.

Taninai

Taninai – tai raudonojo (o kai kuriais atvejais ir baltojo) vyno savybė, galinti pasufleruoti vynuogių rūšį, ar vynas buvo brandintas ąžuolinėse statinėse ir kiek laiko. Taninus jaučiame gomuryje. Jie sukuria tarsi spaudimo, džiovinimo pojūtį.

Kiekvienai vynuogių veislei būdingas skirtingas taninų kiekis, priklausomai nuo individualių savybių. Pavyzdžiui, „Pinot Noir“ ir „Gamay“ iš prigimties turi mažą taninų kiekį, o „Nebbiolo“ ir „Cabernet“ – labai aukštą.

Taninų vynas gali įgyti iš vynuogių odelių ir sėklų arba dėl brandinimo ąžuolo statinėse. Pirmieji paprastai yra abrazyvesni ir gali būti žalesnio skonio. Antrųjų skonis dažnai būna lygesnis ir apvalesnis.

Vyno ragavimo patarimai

Ir pabaigai keletas vyno ragavimo patarimų, kad degustacija būtų išsamesnė ir naudingesnė:

  • Ragaudami vyną, stenkitės jame atrasti kuo daugiau skonių. Pirmu gurkšniu pabandykite padengti visą burną, kad kiekvienas skonio receptorius turėtų darbo. Taip galėsite ištyrinėti ir atskirti skonius vieną nuo kito.
  • Vienu metu sutelkite dėmesį į vieną skonį.
  • Visada pradėkite galvoti nuo plačios skonio kategorijos iki konkretaus skonio, pavyzdžiui, pirma pajauskite „juodųjų vaisių“ skonį, o tuomet pereikite prie sukonkretinimo iki „tamsių slyvų ar gervuogių“ skonio.
  • Kai kuriems žmonėms patinka vesti degustavimo dienoraštį, kuriame jie rašo savo patirtis, įžvalgas, vėliau jas lygina tarpusavyje ir stebi, kaip kinta jų pačių skonis bei nuostatos. Išbandykite ir jūs.
  • Tarp skirtingų vynų ragavimo išgerkite kelis gurkšnius vandens ir praskalaukite jais burną. Tai padės iš naujo sureguliuoti gomurį.
  • Degustuojant vyną galite ir užkandžiauti, tačiau rinkitės tik neutralius produktus, kurie neturi ryškių skonių, pavyzdžiui, paprastus krekerius ar duonos lazdeles.

Taigi, aptarėme visus pagrindinius vyno degustavimo etapus: išvaizdą, kvapą, skonį. Beliko paskutinis – apgalvoti visą per pojūčius gautą informaciją ir padaryti išvadas. Koks bendras vyno profilis? Ar jo skonis subalansuotas? Labiau rūgštus ar vaisiškai šviežias? Ar turi kokių nors išskirtinių savybių? Ar sutapo kvapo ir skonio natos, kurias atpažinote? Norėdami tobulinti savo įgūdžius surenkite draugų rate aklas degustacijas ir bandykite išanalizuoti, kokį vyną ragaujate. Pasitelkite visus savo pojūčius, o paskui viską sujunkite į vieną. Tai visiškai nauja vyno ragavimo patirtis, padedanti labiau vertinti tai, kas yra jūsų taurėje.

KategorijosEkspertinė rubrika

Vyno degustavimas pradedantiesiems: kvapas (3 dalis)

Vyno aromatas išlavintai nosiai gali atskleisti daugybę įdomių detalių: vynuogių veislę, kilmę, amžių, ar vynas buvo brandinamas ąžuolinėse statinėse. Tačiau net ir neprofesionalui kvapas yra svarbi vyno degustavimo dalis. Juk tai jutimo būdas, per kurį pažįstamas pasaulis! O kiekvienas aromatas sukelia atsaką mūsų smegenyse. Tad vyno degustacija gali tapti ne tik smagiu užsiėmimu, bet ir smegenų treniruote, stengiantis atpažinti įvairias natas ir lavinant savo receptorius.

Tuos pačius aromatus galime atpažinti skirtingai

Įvairūs aromatai, kuriais kartais apibūdinamas vynas, pavyzdžiui, „pyrago plutelės kvapas“, iš tikrųjų yra aromatiniai junginiai, vadinami stereoizomerais. Vienoje taurėje gali būti šimtai skirtingų junginių, todėl mes užuodžiame tiek daug įvairių dalykų. Be to, dažnai pasitaiko, kad žmonės užuodžia tą patį junginį, tačiau visiškai skirtingai jį interpretuoja. Pavyzdžiui, vienas gali užuosti saldžias Mejerio citrinas, o kitas mandarinus. Bet kokiu atveju abu bus teisūs, nes kalba sukasi apie saldžius citrusinių vaisių aromatus. Tiesiog kiekvienas juos įvardija skirtingai. Juk abu vis tiek pasirenka tą pačią bendro aromato kategoriją.

Vyno aromatai skirstomi į 3 kategorijas:

  • Pirminiai
  • Antriniai
  • Tretiniai

Pirminiai arba pagrindiniai aromatai

Pirminius kvapus lengviausia atpažinti. Jie kyla iš vynuogių rūšies ir klimato, kuriame jie auga. Paprastai pirminiai kvapai apima vaisių, žolelių ir gėlių natas. Pavyzdžiui, raudonųjų vynuogių veislei „Barbera“ galima priskirti saldymedžio ar anyžių kvapą.

Antriniai aromatai

Antriniai aromatai kyla iš vyno gamybos procesų ir praktikų. Dažniausiai pasitaikantys aromatai yra įvairūs mielių dariniai, o juos lengviausia pastebėti baltuosiuose vynuose. Tai gali būti sūrio žievelės, riešutų (migdolų, žemės) arba padususio alaus užuominos. Puikus pavyzdys yra „raugo“ kvapas, kurį galima užuosti „Brut“ šampane. Šis kvapas kartais dar apibūdinamas kaip „duonos“ arba „mielių“. Kitas įprastas antrinis aromatas yra jogurto ar grietinės, atsirandantis dėl malolaktinės fermentacijos.

Tretiniai aromatai

Tretiniai aromatai (kartais vadinami „puokštėmis“) formuojasi vynui bręstant buteliuose arba statinėse. Šie aromatai dažniausiai yra pikantiški: skrudintų riešutų, kepimo prieskonių, vanilės, rudens lapų, seno tabako, odos, kedro ir net kokoso. Dažnai sutinkamas vanilės aromatas kyla iš to, kad oksidacijos metu vynas prisisotina ąžuolinės statinės kvapų. Kitas subtilesnis tretinio aromato pavyzdys yra riešutų kvapas, užuodžiamas vintažiniame šampane. Dažnai tretiniai aromatai pakeičia pirminius. Taip švieži vaisiniai jauno vyno kvapai tampa sausesniais ir labiau koncentruotais.

Ir dar trys trumpi patarimai besimokantiems degustuotojams:

  • Atkreipkite dėmesį į vyno aromato intensyvumą. Kai kurie vynai kvepia droviai, kaip „Pinot grigio“, o kiti, kaip „Sauvignon blanc“, tarsi bando iššokti iš taurės.
  • Pernelyg įsigilinę į gėlių kvapus, kiti pamiršta pastebėti vyno „žemiškumo“ aromatus. Pabandykite užuosti šlapius akmenis, kreidą, drėgnus lapus, sausą dirvą.
  • Atkreipkite dėmesį į aštrias natas. Jos išduoda vyno gamybos būdą, pavyzdžiui, cinamonas, muskato riešutas ir gvazdikėliai gali sufleruoti, kad vynas buvo laikytas ąžuolo statinėse.
KategorijosEkspertinė rubrika

Biodinaminė, ekologinė, natūrali vyndarystė – kas tai?

Ekologiškų, natūralių produktų paklausa pastaraisiais metais auga kaip ant mielių. Visa ši banga verčia gamintojus ieškoti naujų sprendimų, kaip geriausiai ir natūraliausiai pagaminti įvairius maisto produktus. Ne išimtis ir vyno pasaulis. Nuo šio gėrimo atsiradimo iki šių dienų praėjo tūkstančiai metų, vynas įveikė ilgą evoliucijos kelią, buvo sugalvota daugybė sprendimų, technologijų ir medžiagų, leidžiančių pagerinti derliaus kokybę, sureguliuoti vyno skonį. Ir visa tai suteikė galimybę daugybei žmonių paragauti pačių skaniausių vynų. Tačiau tuo pačiu vyksta ir atvirkštinis judėjimas, kurio tikslas – gaminti geriausius pasaulio vynus be kai kurių naujovių bei intervencijų. Gamybos požiūriu tai reiškia nukrypimą nuo dabartinės, įprastos vyno gamybos ir kai kurių masinės rinkos praktikų.

Ekologiška vyndarystė

Ženklinimas „ekologiškas“ taikomas vynuogėms, auginamoms laikantis ekologinio ūkininkavimo principų. Tokiuose vynuogynuose draudžiama naudoti dirbtines, chemines trąšas, herbicidus, fungicidus ir pesticidus. Ekologiškos vynuogės yra išaugintos, nuimtos, apdorotos ir supakuotos pagal griežtus standartus, o vynas gavęs oficialiai pripažįstamą sertifikatą.

Biodinaminė vyndarystė

Jei ekologinis ūkininkavimas susijęs su tuo, kas nėra daroma laukams, vynmedžiams ir vynuogėms, tai biodinaminis ūkininkavimas labiau susijęs su tuo, kas yra daroma.

Biodinaminis vynas atitinka visus ekologiško vyno kriterijus, tačiau papildomai dar ir kai kurias (arba visas) doktrinas, kurias 1920-ųjų pabaigoje sudarė austrų filosofas ir akademikas Rudolfas Steineris, žinomas kaip mokslo ir dvasingumo sintezės tyrinėtojas. Paprasčiau tariant, biodinamika yra praktika, kai į vynuogyną žiūrima kaip į atskirą individualų ekologinį darinį, kaip save išlaikantį gyvą organizmą. Kaip rūpinimasis savo sveikata neturėtų būti sutelktas tik į vieną kurį nors kūno organą, taip ir vynuogynas turi veikti kaip subalansuota sistema. Nors daugelis vynuogynų yra monokultūros, biodinaminis ūkis turi būti įvairus, sąveikaujantis su didesne augalų ir gyvūnų ekosistema. Tokiame ūkyje sodinimo, derliaus nuėmimo ir genėjimo praktikos nustatomos pagal konkretų kalendorių, atsižvelgiant ir į mėnulio ciklus, ir į saulės bei planetų padėtį.

Vynams, kurie žymimi kaip biodinaminiai yra suteikiamas pelno nesiekiančios organizacijos „Demeter Association“ pripažinimas.

Biodinaminiams ir ekologiškiems vynams gana svarbi jų kilmė. Kai kurios pasaulio vietos yra geriau pritaikytos šiems metodams nei kitos. Vietos, kuriose vyrauja sausas klimatas ir nėra daug kenkėjų, greičiausiai duos geresnių rezultatų nei priešinga situacija.

Natūrali vyndarystė

Natūrali vyno gamyba, nepaisant jos paskutiniaisiais metais padidėjusio populiarumo, techniškai yra pirmasis ir seniausias vyndarystės būdas. Tačiau ją sunku nusakyti vienu apibrėžimu, nes nėra jokių sertifikavimo procesų, o skirtingi vyndariai gali laikytis savų elgesio kodeksų.

Natūrali vyndarystė pasižymi tuo, kad nuo vynuogių auginimo ir fermentacijos iki išpilstymo į butelius viskas vyksta be jokios cheminės intervencijos ir naudojant tik minimalias technologines manipuliacijas.

Dažnai tai reiškia, kad vynuogės yra renkamos rankomis, sultys nėra siurbiamos aparatais, misa atskiriama nuo išspaudų taip pat tik rankomis. Ir galiausiai į cisternas ar statines nėra dedama jokių priedų rūgšties ar cukraus pavidalu, siekiant kontroliuoti alkoholio kiekį. Natūralūs vynai yra nefiltruoti, todėl jie būna mažiau aiškūs nei įprasti vynai ir dėl to buteliuose gali atsirasti nuosėdų. Tačiau galutinis rezultatas – pats natūraliausias vynas, kokį tik galima gauti.

Dirvožemio derlingumas ir įvairovė vynuogyno ekosistemoje yra gyvybiškai svarbūs, o tai reiškia, kad įvairioms vynmedžių problemoms, pavyzdžiui, puolantiems kenkėjams, reikia sugalvoti sudėtingų sprendimų vietoje paprasčiausio pesticidų panaudojimo.

Teoriškai natūralūs vynai yra gyvesni, jais mažiau manipuliuojama. Praktiškai – šios filosofijos laikymasis kartais yra nenuspėjamas ir sunkiai prognozuojamas.

Nors natūrali vyndarystė yra viena iš griežčiausių vyno gamybos versijų, tačiau nėra teisinio standarto, kuris konkrečiai apibrėžtų visą procesą. Skirtingai nuo biodinaminės vyno gamybos, natūralaus vyno judėjimas nėra priskiriamas vienam asmeniui. Tačiau yra įsteigtų organizacijų, tokių kaip „VinNatur“, kurios padeda apibrėžti ir reguliuoti tuos, kurie gamina natūralius vynus.

 

Taigi, natūralus vynas yra ekologiškas ir kartais biodinaminis, nors ekologiškas ir biodinaminis vynas ne visada yra natūralus.

KategorijosEkspertinė rubrika

Romas: nuo jūreivių džiaugsmo iki nepamainomo kokteilių ingrediento

„Nelsono kraujas“, „nužudyti velnią“, „demonų vanduo“, „piratų gėrimas“, „Barbadoso vanduo“. Taip, visi šie pavadinimai apibūdina vieną ir tą patį gėrimą – romą. Iš tiesų, tai – distiliuotas spiritas, pagamintas iš fermentuoto cukraus arba rafinuoto cukraus pagrindo. Alkoholio kiekis jame dažniausiai svyruoja apie 40%, tačiau gali siekti ir iki 75,5%. Yra šviesių, tamsių, brandintų, prieskoninių romų, tad jį drąsiai galima priskirti vienai iš įvairiausių alkoholio kategorijų.

Romo istorija

Pirmasis rašytinis įrašas apie romą rastas Barbadose. Jis datuojamas 1650 m. Maždaug tuo metu buvo atrasta, kad melasa (šalutinis cukraus perdirbimo proceso produktas) gali būti fermentuota į alkoholį. Neilgai trukus romas išplito kolonijinėje Šiaurės Amerikoje, o pirmoji spirito varykla buvo įkurta 1664 m. Stateno saloje, Bostone. Romo populiarumas iki Amerikos revoliucijos augo eksponentiškai ir ėmė vaidinti itin svarbų vaidmenį politikoje. Romas figūravo netgi vergų prekyboje. Vergai, atvežti iš Afrikos, buvo mainomi į melasą ir romą. Vėliau romo populiarumas ėmė mažėti dėl cukraus importo ribojimų ir kylančios amerikietiškojo viskio bangos.

 

Romas labai dažnai siejamas su laivynu ir jūreiviais. Ir tai tikrai ne filmų išsigalvojimas. Viskas prasidėjo 1655 m. britų laivynui užėmus Jamaiką. Dėl didžiulio romo prieinamumo, kasdienis jūrininko alkoholio racionas buvo pakeistas iš prancūziško brendžio į romą. O terminas „karinio jūrų laivyno stiprumas“ istoriškai reiškia romo stilių, kuris tuo metu laikytas laivuose. Dėl brandinimo medinėse statinėse tai buvo turtingo skonio romas. Tuo pačiu ir puikus pagrindas įpilti laimo sulčių, kurios veikė kaip priemonė prieš skorbutą (liga, kurią sukelia vitamino C trūkumas).

Romo gamyba

Romas yra gaminamas iš cukraus pagrindu paruoštų produktų, dažniausiai cukranendrių arba melasos. Štai ir priežastis, kodėl paprastai šis gėrimas yra gaminamas cukranendrių auginimo šalyse, tokiose kaip Jamaika, Dominikos Respublika, Puerto Rikas, Kuba, Venesuela, Meksika, Trinidadas.

Cukraus produktas lygiomis dalimis sumaišomas su vandeniu, tuomet fermentuojamas ir distiliuojamas. Dauguma gamintojų naudoja specifines mielių rūšis, kurios padeda užtikrinti vienodą skonį ir fermentacijos laikotarpį. Po distiliacijos vieni romai yra iškart išpilstomi į butelius, o kiti kelerius metus dar brandinami buvusiose burbono arba prancūziško ąžuolo statinėse. Po brandinimo dauguma romų dar yra maišomi su skirtingų amžių, gamybos metodų ar šalių alkoholiais. 

Patys pirmieji pagaminti romai buvo tamsūs, sunkūs ir turėjo stiprų melasos skonį. Tuo tarpu sausi, lengvi, blyškūs ir švelnaus skonio romai pradėti gaminti tik XIX a. pabaigoje.

Romo rūšys

Romas turi daugybę variacijų nuo šviesaus, auksinio iki tamsaus, juodo, prieskoninio ar išlaikytojo. Baltasis (šviesusis, sidabrinis) romas dažniausiai po distiliacijos yra iškart išpilstomas į butelius. Kartais jis trumpai yra brandinamas statinėse, tačiau tuomet prieš išpilstant į butelius yra atliekamas papildomas filtravimas, kurio metu pašalinama bet kokia spalva. Baltas romas yra skaidrus, lengvas, turi ryškų skonį ir yra naudojamas gaminant klasikinius kokteilius, tokius kaip „Daiquiri“, „Mojito“ ir „Piña Colada“.

Auksinis romas pasižymi gintarine spalva ir kiek ryškesniu, saldesniu bei kompleksiškesniu skoniu nei baltasis. Visa tai susiformuoja dėl ilgesnio laikymo ąžuolo statinėse bei pridedamos karamelės. Šis romas tinka nesudėtingiems kokteiliams gaminti.

 

Tamsūs arba juodi romai ilgus metus brandinami medinėse viskio ar burbono statinėse. Kuo ilgesnis tas laikas, tuo tamsesnė ir spalva. Tamsusis romas naudojamas tokiems kokteiliams kaip „Dark ‘N Stormy“ ar „Hurricane “. Tačiau dėl sodraus ir saldaus skonio jį puikiai tinka gurkšnoti ir vieną.

Dar yra prieskoninis romas, kurio gamybos metu yra pridedama papildomų skonių, kuriuos suteikia cinamonas, pipirai, vanilė, apelsino žievelė, kiti prieskoniai. Šiuos romus galima gerti tiek vienus, tiek su ledu, tiek maišant į kokteilius.

Ir pabaigai, ar žinote, kodėl vienas iš neoficialių romo pavadinimų yra „nužudyti velnią“ (angl. „kill-devil“)?

 

Šis posakis siejamas su senuoju romu, kuris anuomet nepasižymėjo tokiu rafinuotumu kaip dabar. Gėrimas buvo toks stiprus, kad žmonės tikėjo, jog jis tiesiogine to žodžio prasme gali užmušti viduje slypintį velnią.