KategorijosAtstovaujami prekės ženklai

„Coral Duero“ – tvari vyndarystė karalių pripažintame regione

„Coral Duero“ – tai vynas, gimęs Ispanijos Toro regione. Šį prekinį ženklą pažįsta daugelis vyno mėgėjų visame pasaulyje. Turtinga istorija, klimatas, „Tinta de Toro“ vynuogės, senas tradicinis darbo metodas ir atsidavę darbuotojai – visa tai padeda sukurti vertinamą ir mėgstamą vyną.

Vyndario asortimente – 5 raudonųjų vynų kolekcija: seniausių vynmedžių, pasodintų dar 1880 m. vynas „Las Parvas“, plačiausiai žinomas „Rompesedas“, taip pat „Salgadero“, „Los Lastros“ ir „R’sedas”.

Karališkos privilegijos

Toro regione vynuogynai klestėjo dar prieš įsigalint romėnams. Viduramžiais jie buvo itin vertinami ir galėjo didžiuotis karališkomis privilegijomis, kurios leido vyną pardavinėti miestuose, kai tuo tarpu kitiems tai buvo draudžiama. Toro vynus gėrė karaliai ir pirmieji žmonės, su Kolumbu keliavę į Ameriką. XIX a. dideli vynmedžių kiekiai iš šio regiono buvo eksportuoti į Prancūziją, siekiant papildyti filokseros maro nuniokotas atsargas.

Išsipildžiusi svajonė

„Coral Duero“ 2003 m. įkūrė Jesúsas Fernándezas, laivybos sektoriuje dirbantis vizionierius, neturintis jokios patirties vyndarystėje, tačiau svajojantis gaminti geriausią vyną Tore. Vyras įsigijo apie 30 hektarų senų vynuogynų, pastatė moderniausius gamybos įrenginius, investavo į naujausias technologijas ir sutelkė aplink save vyno ekspertų komandą.

Pirmasis derlius buvo nuimtas 2005 m. ir vynuogynas labai greitai sulaukė įvertinimo. 2008 m. „Coral Duero“ buvo apdovanotas „Wine and Spirit Awards“ aukso medaliu, o 2017 m. vynas „Rompesedas“ pelnė 93 taškus pagal „Parker Points®️“ vertinimo sistemą, padedančią pirkėjams lengviau pastebėti kokybiškus vynus.

2019 m. Jesúsas nusprendė išeiti į pensiją, tačiau jo svajonė gyvuoja ir toliau. Įmonę perėmė „GHI Holdings Limited“, puikų supratimą apie vyno rinką turinti entuziastų komanda, kuri su didžiule aistra vynui tęsia pradėtus darbus, tuo pačiu įnešdama ir naujų idėjų.

Gamtos kaprizingumas

„Coral Duero“ vyninės pavadinimas yra aiški nuoroda į vietovę. Juo pagerbiama Duero upė, kuri dalija Toro regioną ir įkvepia gyvybės vynuogynams. Gamtos kaprizingumas ir nenuspėjamumas žavi vyndarius. Toro klimatas pasižymi ypatingais kraštutinumais: vasaros čia ilgos ir karštos (iki 37° C), o žiemos šaltos (iki -11 ° C). Per metus iškrenta nedidelis kritulių kiekis, todėl Toro laikomas vienu sausiausių vyndarystės regionų Ispanijoje.

Tvari vyndarystė

„Coral Duero“ didžiuojasi tuo, kad jų vynmedžiai yra vieni seniausių Ispanijoje. Kai kurių iš jų amžius siekia net 130 metų. Tačiau tuo pačiu reikalauja itin daug dėmesio.

 

Tvarus žemės ūkis ir ekologiškai atsakingas vyno gamybos procesas yra šio vynuogyno esmė. Įmonė nenaudoja dirbtinių pesticidų, o tik natūralų ir organinį mėšlą, kuris aprūpina vynmedžius reikalingomis maisto medžiagomis.

 

Be to, Toro vynai žinomi dėl žemesnio rūgštingumo. Taigi, vyndariai, norėdami jo išgauti daugiau, turi atidžiai kontroliuoti nokimo procesą ir vieni pirmųjų regione nuimti derlių. Kadangi derlius nuimamas rankomis, šiame procese dalyvauja visa komanda ir netgi jų artimieji.

Kiekvienas „Coral Duero“ vyno butelis simbolizuoja pagarbą gamtai ir vietovei. Itin seni vynmedžiai, rankomis nurenkamas derlius, griežta vynuogių atranka ir naujausios technologijos padeda išsaugoti Toro regiono charakterį ir tradicijas.

KategorijosEkspertinė rubrika

Likeris – vienuolių sukurtas medicininis gėrimas

Šį mėnesį norime Jums plačiau papasakoti apie išskirtinį gėrimą – likerį.

 

Likeriai pasižymi įvairiausiais skoniais, tekstūromis ir savybėmis, tačiau nuo stipriųjų gėrimų jie skiriasi tuo, kad dažniausiai yra saldūs, sirupiški ir turi mažesnį alkoholio kiekį.

 

Pavadinimas „likeris“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „liquefacere“, reiškiančio ištirpti. Šis gėrimas yra gaminamas spiritinius gėrimus gardinant vaisiais, žolelėmis, prieskoniais, vynais, sirupais. Oficialiai likeriu jis gali būti vadinamas tuomet, kai cukraus kiekis sudėtyje yra ne mažesnis kaip 100 gramų litrui, o alkoholio daugiau kaip 15%.

 

Likerio istorija

Sunku tiksliai įvardinti likerių gamybos pradžią. Jų receptų užuomazgų buvo rasta egiptiečių kapuose, senovės graikų užrašuose, tačiau tikrai žinoma, kad XIII a. italų vienuoliai sugalvojo, kaip medicininiams tikslams pagaminti likerį, užpilant žoleles ir prieskonius. Šie augalai buvo auginami vienuolynų soduose. Vienas žinomiausių likerių, kurį sukūrė Kartūzų ordino vienuoliai Prancūzijos Alpėse, yra „Green Chartreuse“. Jo gamybai naudojama daugiau nei 130 įvairių žolelių ir prieskonių. Kai kurie iš jų yra labai reti. O įdomiausia, kad tik trys vienuoliai žino pilną receptą ir tikslias sudedamąsias žoleles, kurios likeriui suteikia unikalią spalvą.

Tarp XIV ir XVII a. nemažai likerių gamino vienuolių ordinai ir eksperimentus mėgstantys alchemikai. Vieni likeriai buvo naudojami kaip anestetikas, pavyzdžiui, gimdymo metu, tuo tarpu kiti – virškinimo sistemos gerinimui.

 

Plečiantis prekybos keliams, likerių sudėtį papildydavo vis įvairesni prieskoniai ir tokie ingredientai kaip imbieras, apelsinas ar šokoladas. Iki XIV amžiaus likeris tapo itin populiarus Italijoje bei Prancūzijoje, o nemažai namų ūkių turėjo nuosavas varyklas ir unikalius gėrimų receptus.

Likerio gamyba

Likerio gamyba pradedama nuo bazinio alkoholio pasirinkimo. Tai gali būti džinas, degtinė, konjakas, viskis ar brendis. Kitas esminis žingsnis – tai tinkamų žaliavų, kurios gėrimui suteikia unikalių savybių, atranka. Jo gamybai naudojamos įvairios žolelės, gėlės, vaisiai, riešutai bei prieskoniai, tokie kaip cinamonas, anyžiai, vanilė, kardamonas, kadagio uogos.

Siekiant iš žaliavų išgauti kvapiąsias medžiagas, taikomi trys pagrindiniai metodai: užpylimas/maceracija, perkoliacija ir distiliavimas, kurie parenkami atsižvelgiant į žaliavų pobūdį ir reikalingų kvapiųjų medžiagų tipą.

  1. Užpylimas/maceracija (šaltas būdas). Žaliavos kelias savaites mirkomos vandenyje (užpylimas) arba alkoholyje (maceracija). Tikslas – subtiliai išgauti kvapiąsias medžiagas ir natūralias spalvas. Kiekviena augalų šeima paprastai mirkoma atskirai. Gautas skystis yra filtruojamas, o likę vaisiai distiliuojami, kad būtų iki galo išgaunami visi aromatai. Filtruotas ir distiliuotas skysčiai sumaišomi.
  2. Perkoliacija (šaltas būdas). Prieskoninės žolelės ir augalai dedami į indą ir spaudžiami su alkoholiu. Taip alkoholis palaipsniui sugeria žaliavų kvapiąsias medžiagas ir spalvas.
  3. Distiliavimas (karštas būdas). Vaisiai, prieskoniai ir augalai mirkomi alkoholyje, o vėliau virinami variniame puode. Kvapiųjų medžiagų garai pakyla ir juda per aušinimo kamerą, kurioje virsta skysčiu.

Taip paruošti skysčiai yra maišomi pagal recepte nustatytą tvarką ir proporcijas, o gautas derinys papildomas cukrumi. Galiausiai mišinys yra brandinamas kubiluose ar ąžuolinėse statinėse nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Prieš išpilstant į butelius, gėrimo skonis dar pareguliuojamas, papildant cukrumi, vandeniu ar alkoholiu.

Kiekvienais metais sukuriama vis daugiau naujų ir kūrybiškų likerių, tačiau egzistuoja ir klasikinių, skaičiuojančių šimtus metų.  Tradiciškai likeriai patiekiami specialioje taurėje, tačiau jie taip pat dažnai naudojami gaminant maistą, jais užpilami ledai, gardinama kava ir, žinoma, kokteiliai.

Sakoma, kad kokteilius kadaise sugalvojo būtent alchemikai, bandydami rasti amžinojo gyvenimo eliksyrą!

KategorijosReceptai

Pavasariškos Waldorfo salotos pagal Rhum Room virtuvės šefę – Rugilę Gečaitę

Rhum Room virtuvės šefė Rugilė Gečaitė kviečia pavasarį pasitikti su gaiviomis Waldorfo salotomis, kurios kiekvieną nukels į saulėtus Karibus. 


Kadangi už lango matome vis daugiau saulės, norisi kuo daugiau būti lauke ir sugerti skleidžiamą vitaminą D. Aš dažnai pasvajoju, kaip guliu ant paplūdimio kranto ir mėgaujuosi jūros ošimu – rankoje laikau Daiquiri ar balto vyno taurę.. Na, o kaip mėgautis atostogomis be gero maisto? Tam, kad bent trumpam atsidurtumėte Karibuose po palme, kviesiu gaminti pavasariškas ir daug gaivumo turinčias salotas – Waldorfo salotas.

Balto dobilo someljė Artūras pataria šias salotas derinti su Loimer Gluegglich vynu. Šiame vyne dominuoja obuoliai, kurie papildys salotose esančių obuolių skonį, gėrime esantis mieliškumas puikiai derės su apelsinais, o gaivi vyno rūgštis nuplaus majonezo riebumą.

2 porcijoms Jums reikės:

 

  • 1 obuolio (vidutinio dydžio);
  • 100 g. rukolos;
  • 2 apelsinų;
  • 2 saliero stiebų;
  • 10 vynuogių (geriausia be kauliukų);
  • 100 g. Pekano (arba graikinių riešutų puošimui);
  • 100 g. cukraus;
  • 100 g. majonezo;
  • 1 skiltelės česnako.

Gaminimo eiga:

 

  1. Karamelizuoti riešutai: supilti cukrų į puodą ir kaitinti kol jis ištirps ir paruduos. Į gautą masę supilti riešutus, juos gerai išmaišyti. Gautą masę supilti ant tiesios lėkštės ir laukti kol atšals. Atvėsusią gautą masę su dideliu peiliu sukapoti į mažus gabaliukus.
  2. Padažo gamybai: iš vieno apelsino išspausti sultis. Į sultis įmaišyti majonezą ir įspausti česnaką. Viską maišyti iki vientisos masės.
  3. Salotų gamybai: į dubenį sudėti rukolą. Šiaudeliais supjaustyti obuolį, o salierą griežinėliais. Viską dėti į dubenį su rukola ir maišyti. Nulupti vieną apelsiną, padalinti skiltelėmis ir jas perpjauti pusiau. Viską dėti ant jau maišytų prieš tai salotų.
  4. Nuplauti vynuoges, jas pjauti pusiau ir viską sudėlioti ant apelsinų.
  5. Salotas apipilti gautu padažu. Ant viršaus berti sukapotus karamelizuotus riešutus.

Tie, kurie neįsivaizduoja savo meniu be mėsos – gali drąsiai salotas pasigardinti kepta mėsa. SKANAUS!

KategorijosNaujienos

Baltas dobilas švenčia 5-ąjį gimtadienį! 🥳

Šiomis savaitėmis minime 5-ąjį Balto dobilo gimtadienį! ✨ Per 5 metus pažinome ir subūrėme aukštos kokybės gėrimus mėgstančių bei vertinančių klientų bendruomenę, atidarėme tris parduotuves-vyno barus Vilniuje, ragavome tūkstančius vynų, šampanų ir kitų gėrimų, kad galėtume išrinkti ir pasiūlyti Jums naujus rinkoje ir išskirtinius premium klasės produktus, vedėme degustacijas įvairiomis temomis, buvome dalis Jūsų švenčių – nuo mergvakarių iki įmonių vakarėlių, o taip pat susikūrėme savo identitetą – į išskirtinius skonius, klientą ir tvarumą orientuotą prekės ženklą!

Ačiū, kad palaikote mus pirkdami produktus, praleisdami vakarus mūsų vyno baruose (nepaprastai laukiame laikų, kai vyno barai vėl šurmuliuos nuo jūsų kalbų ir taurių dzinksėjimo), sekdami veiklą socialinėje medijoje bei skleisdami Balto dobilo žinutę iš lūpų į lūpas.

 

Kviečiame švęsti drauge!

NUOLAIDOS

Gimtadienio proga, kviečiame pasinaudoti 15% nuolaida vyno aksesuarams, nealkoholiniams gėrimams ir gourmet produktams (aliejams, pagardams).

 

Šventinis pasiūlymas apsiperkant e-parduotuvėje www.baltasdobilas.com galioja su nuolaidos kodu GIMTADIENIS15.

Fizinės parduotuvėse nuolaidos pritaikomos automatiškai.

 

Pasiūlymas galioja iki balandžio 4 d. (imtinai).

ONLINE VIKTORINA | Keliam taurę už žinias

Laura Jums paruošė smagią viktoriną, kuri ne tik padės pasitikrinti savo žinias, bet ir, tikim, suteiks daug naujos įdomios informacijos! Nuo šampano butelių jūros dugne iki Elton John sąsajų su gėrimų pasauliu.

 

Jūsų laukia 3 teminiai turai po 20 klausimų. Vienam klausimui atsakyti bus skiriama 20 sekundžių, o surinktų taškų skaičius priklausys ne tik nuo to ar teisingai atsakysite, bet dar ir kaip greit tai padarysite. Varžybinei dvasiai pakurstyti pažadame ir prizus 😊

 

Viktorina vyks Zoom platformoje, o žaidimą žaisime naudojant Kahoot įrankį. Tam Jums reikės kompiuterio arba planšetės, o rankoje mobilaus telefono. Rekomenduojame Kahoot programėlę atsisiųsti į telefoną ir susikurti paskyrą iš anksto, kad nekiltų papildomų nesklandumų žaidimo metu. Taip pat, galima žaisti tiesiogiai svetainėje https://kahoot.it/.

 

Dalyvių skaičius ribotas, tad skubėkite registruotis!

KategorijosReceptai

Jūros šukučių receptas pagal Maisto Gu

Žmogus, esantis nuolatinėje naujų derinių maiste kelionėje ir mūsų draugas Maisto Gu kviečia pavasarį pasitikti kūrybiškai bei egzotiškai ir dalinasi Jūros šukučių receptu.

 

“Jūros šukutė (Scallop) – dvigeldis moliuskas, kurio artimiausi giminaičiai yra austrės, midijos, o jų paplitimas – nuo Atlanto vandenyno iki Viduržemio jūros.

Jūros šukutės balta mėsa – vadinamasis „raumuo“ arba „riešutas“ yra tarp dviejų geldelių. Prekybos vietose šukutės dažniausiai parduodamos atvėsintos arba šaldytos. Lietuvos rinkoje dažniausiai sutinkama Jūros šukutė – iš Japonijos auginimo fermų.

Mano patirtys su šukutėmis – labai įvairios: nuo nuostabiai paruoštų šukučių namuose, iki apgailėtino pateikimo ir ekspermentų geruose restoranuose. Apskritai, norint šią jūros gėrybę sugadinti, reikia pasistengti, nes šukutę paruošti nėra sudėtinga, svarbiausia – laikas, laikas, ir dar kartą laikas – tikslus jos iškepimas. Man patinka nestandartiniai požiūriai tiek į vynus, tiek į maisto derinius. Kartais mano pasirinkimai gali atrodyti keisti ir nesuprantami, o kartais – neišmanėliški, bet kiekvieną kartą darydamas sau gastroprovokaciją – bandau rasti tai, ko neranda dauguma restoranų ar maisto ieškotojų. Mano tikslas – rasti balansą patiekale, tekstūroje ir skoniuose su vynu. Noriu atrasti tai – kas neaprašyti vadovėliuose, nenumatyta ekspertų, o gal net iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinama.

 

Pasirinkau netradicinį receptą, kurį siūlau išbandyti: Jūros šukutės/pupelės/bekonas/šalavijas ir aišku vynas, kuris patinka man asmeniškai Roero Arneis 2019 Vietti“ iš Pjemonto. Šis vynas – vaisiško skonio, bet kartu ir su neįpareigojančia rūgštimi.

 

Atrodo, kam gi gadinti ar subanalinti jūros šukutę su pupelėmis, o man atrodo, kad tai gali būti tikrai gerai ir taip gerai, kad tikrai rekomenduoju šį receptą išbandyti ir paragauti, o atsiliepimais pasidalinti Maisto Gu Facebook paskyroje.

2 asmenims reikės:

 

  • 200 g.  jūros šukučių (gali būti ir šaldytos);
  • 1 stiklinė pupelių (aš naudojau dryžuotąsias pupeles „Sezer“);
  • 4 riekutės bekono (gali būti paprasta amerikoniška arba angliška šoninė);
  • 2 šaukštai trintų pomidorų arba „tomato frito“ (kepintų pomidorų tyrė);
  • Sviestas – jo niekada nebūna per daug;
  • Druska pipirai pagal skonį;
  • 6 šalavijų lapeliai be kotelių (švieži).

Išmirkome stiklinę pupelių šaltame vandenyje ir išsiverdame su šiek tiek druskos (aišku dabar jau galima nusipirkti ir virtų pupelių arba konservuotų tikrai  geros kokybės, bet skonis tikrai bus kitoks negu išsivirus patiems).

 

Į išvirtas pupeles įdedame šiek tiek pipirų, šaukštą sviesto ir trintus pomidorus – viską kelias minutes pakepiname ant keptuvės ant silpnos kaitros, kol sviestas ir pomidorai susigers ir maloniai aplips pupeles.

 

Jūros šukutes – būtinai atitirpintas – paliekame ant rankšluostinio popieriaus ar servetelės bent valandai,  kad būtų kambario temperatūros.

 

Įkaitiname keptuvę ir pradedame sausoje keptuvėje kepti bekoną, kuris palengva paruduos, susitrauks ir išleis šiek tiek savo riebaliuko. Tada įdedame šaukštą sviesto, ištirpiname jį ir dedame šukutes. Viską kepame vienoje keptuvėje kartu su šalavijų lapeliais. Kaip ir minėjau – svarbiausia laikas, laikas, laikas – kiekvienai pusei max. 2 minutės ir tikrai neturėtų būti per mažai, nes vėliau šukutės tiesiog pavirs į „gumines pirštines“ ir bus nevalgomos. Jei bijote rizikuoti – įpjaukite šukutę, viduje ji turėtų būti baltos spalvos. Tuo pačiu metu keptuvėje esantys šalavijų lapeliais gražiai apskrus (apverskite juos kartu su šukutėmis), o šalavijų suteiktas aromatas paskleis puikų kvapą jūsų virtuvėje ir suteiks puikų skonį jūsų lėkštėje. Lapeliai bus ne tik dekoracija, bet ir skanus valgomas prieskonis.

Tvirtos tekstūros šukutė, riešutingumą suteikiančios pupelės, traškus bekonas su lengvu, bet tvirtu šalavijo aromatinių prieskonių dvelksmu – nuostabi skonių ir kvapų sintezė kartu su Roero Arneis.

 

Maistas mylintiems gyvenimą.”

KategorijosEkspertinė rubrika

Gidas po putojančio vyno pasaulį

Putojantis vynas – gėrimas, tinkantis bet kokiai progai ar metų laikui. Kasmet žmonės vis labiau pamilsta jo burbuliukus, todėl pasauliniai pardavimai auga jau beveik du dešimtmečius iš eilės. Nuo 2002 m. iki 2018 m. gamybos kiekiai padidėjo 57 proc., t.y. vidutiniškai po 3 proc. kasmet. Be to, didėja ir jo reikšmė viso pagaminamo vyno struktūroje. Jei 2002 m. putojantis vynas sudarė apie 5 proc. pasaulinės vyno rinkos, tai 2017 m. jo dalis pakilo iki 8 proc.

 

Putojančio vyno gamyba yra gana stipriai koncentruota. Beveik pusė visos apimties yra pagaminama Italijoje ir Prancūzijoje (2018 m. duomenimis). 80 proc. visos pasaulinės putojančio vyno gamybos rinkos dalijasi 5 šalys: Italija (27 proc.), Prancūzija (22 proc.), Vokietija (14 proc.), Ispanija (11 proc.), JAV (6 proc.).

Putojančių vynų asortimentas ir gamybos geografija yra išties plati, tačiau kiekviena rūšis pasižymi unikaliomis savybėmis. Daugiausiai yra pagaminama baltų putojančių vynų, šiek tiek mažiau rožinių ir raudonų. Skonių spektras svyruoja nuo sausų iki saldžių, priklausomai nuo naudojamų vynuogių, klimato, kuriame jos augintos, gamybos metodo. Turbūt dėl to šis gėrimas yra toks universalus ir dera prie daugelio maisto produktų.

 

Kaip putojančiame vyne susiformuoja burbuliukai?

Ar žinojote, kad putojančio vyno butelyje yra vidutiniškai 49 milijonai burbuliukų? Taip, mokslininkai tai suskaičiavo! Norint juos išgauti, putojantis vynas dažniausiai turi pereiti net du fermentacijos procesus. Būtent antrasis ir leidžia susiformuoti burbuliukams.

 

Yra žinoma keletas putojančio vyno gamybos metodų, kuriems būdingas skirtingas karbonizacijos laipsnis. Tačiau populiariausi vartotojų tarpe iš jų yra du: tradicinis ir „Charmat“.

  • Taikant tradicinį metodą, antroji fermentacija vyksta butelyje, į kurį pridedama cukraus ir mielių. Taip gaunami mažesni burbuliukai. Šis būdas pasitelkiamas gaminant šampaną.
  • „Charmat“ metodas nuo kitų skiriasi tuo, kad antroji fermentacija vyksta didelėje plieninėje talpykloje. Šis procesas sukuria didesnius burbuliukus, kuriuos galima matyti tokiuose putojančiuose vynuose, kaip „Prosecco“.

Kiek daug putojančio vyno rūšių!

Prieš renkantis putojantį vyną romantiškam vakarui ar šventei, labai įdomu bent šiek tiek panagrinėti pagrindines jų rūšis ir savybes.

 

Šampanas

Turbūt teko girdėti posakį: „Visas šampanas yra putojantis vynas, tačiau ne visas putojantis vynas yra šampanas“. Jis paplitęs ne šiaip sau, nes daugelis žmonių bet kurį putojantį vyną mėgsta vadinti tiesiog šampanu. Tačiau iš tikrųjų šampanu jis vadinamas tik tuo atveju, jei yra pagamintas Šampanės regione, Prancūzijoje. Šis gėrimas toks universalus, kad puikiai dera beveik prie visko, pradedant pusryčių patiekalais, baigiant kepiniais. Dažniausiai šampanas yra gaminamas iš „Chardonnay“, „Pinot Noir“ ir „Pinot Meunier“ vynuogių, paprastai yra sausas, tačiau galima rasti ir saldesnių versijų.

 

Prosecco

Italijos Nr. 1 putojantis vynas yra „Prosecco“ – kilęs iš Veneto kalvų šiaurės rytų Italijoje. Jame yra daug citrusų, obuolių, kriaušių, meliono, kartais subtilaus gėlių aromato. „Prosecco“ pagamintas iš „Glera“ vynuogių ir fermentuojamas nerūdijančio plieno talpykloje „Charmat“ metodu. Jis yra kiek saldesnio skonio ir itin populiarus kaip kokteilių sudedamoji dalis.

 

Cava

„Cava“ yra garsiausias ispaniškas putojantis vynas. Jis gaminamas tradiciniu būdu iš ispaniškų vynuogių „Macabeo“, kurios sukuria gaivų citrusinį skonį, taip pat iš „Xarello“ ir „Parellada“ vynuogių, kurios pasižymi vaisiniais kriaušių ir citrusinių atspalviais.

 

Crémant

„Crémant“ putojantis vynas gaminamas keliose Prancūzijos vietovėse, taip pat Liuksemburge. Šis ypatingas putojantis vynas yra sukurtas tuo pačiu tradiciniu metodu kaip šampanas. Jo skonis skiriasi priklausomai nuo vynuogių rūšies, iš kurios jis gaminamas, tačiau dažniausiai apibūdinamas kaip turintis grietinėlės ir riešutų aromatų.

 

Sekt

„Sekt“ putojantis vynas, kilęs iš Vokietijos. Jame gali būti vaisių ir gėlių aromatų, pavyzdžiui, obuolių ar kriaušių. Šis vynas turi natūralų rūgštumą ir vaisingumą. „Sekt“ gali būti gaminamas naudojant tiek „tradicinį“ tiek „Charmat“, metodus.

 

Nors mūsų aptarti penki pavadinimai yra patys populiariausi ir plačiausiai žinomi, tačiau pasaulyje gaminama gausybė kitų putojančio vyno versijų. Tai ir Portugalijos „Espumante”, Vengrijos „Pezsgő“. Neatsilieka ir Jungtinės Karalystės, Rumunijos, Kanados, Australijos, Pietų Afrikos, JAV gamintojai. Beje, JAV dauguma putojančių vynų yra pagaminama Kalifornijoje, naudojant „Chardonnay“, „Pinot Noir“, „Pinot Meunier“ vynuoges.

KategorijosAtstovaujami prekės ženklai

„Masottina“ – prekinis ženklas, aukščiausiu lygiu pristatantis itališkus vynus

„Masottina“ – tai prekinis ženklas mūsų asortimente, atspindintis tobulą pusiausvyrą tarp patirties, tradicijų ir modernumo. Šio vyno gamyba remiasi inovatyvia, tvaria, atsakinga ir tikslia vynuogininkyste. „Masottina“ vynų tapatybę lemia neblėstanti šeimos aistra, kruopštus darbas ir įmonės gebėjimas visapusiškai išnaudoti aplinkos veiksnius, laikantis gilių vynuogininkystės tradicijų, tvirtai įsišaknijusių vietos bendruomenėje.

Trijų kartų stiprybė

Prekinį ženklą 1946 m. sukūrė Epifanio Dal Bianco. Pasibaigus II pasauliniam karui, šis žmogus buvo vienas pirmųjų, suvokęs didžiulį vyno gamybos potencialą Conegliano vietovėje, esančioje Veneto regione. Jis plėtė pirmąjį šeimos vynuogyną, kiekvienais metais apsodindamas vis naujus kalvotus plotus, kurie šiuo metu driekiasi net per 15 savivaldybių. Vis dėlto reikšmingiausias plėtros etapas įvyko, kai antroji Dal Bianco šeimos karta (Epifanio sūnūs Adriano, Valerio ir Renzo) nusprendė įsilieti į sudėtingą vynuogių perdirbimo pasaulį, gilindami žinias ir ieškodami naujų galimybių. Metams bėgant prie brolių prisijungė ir trečioji šeimos karta – trys Adriano sūnūs. Kiekvienas iš jų specializuojasi skirtingose ​​srityse, o kadangi šeima išties gausi, tai jai suteikia išskirtinį konkurencinį pranašumą, daug įvairių patirčių bei idėjų, leidžiančių įsitvirtinti vidaus ir tarptautinėse rinkose.

 

Regiono identitetas vyno taurėje

Siekiant pažinti „Masottina“, reikia suprasti tą tvirtą ir tikrą ryšį, kuris Dal Bianco šeimą daugiau nei 70 metų sieja su nuostabiais kalvotais Koneljano peizažais, unikaliomis dirvožemio savybėmis, mikroklimatu ir šio regiono simboliniu produktu – vynu. Tai unikali vietovė, kurios kraštovaizdyje „Masottina“ yra giliai įleidęs šaknis. Vyno gamyba Dal Bianco šeimai reiškia regiono dvasios įkūnijimą ir vietinio identiteto įprasminimą.  

 

„Masottina“ gamybos filosofijos pagrindas yra pagarba vietovei ir kruopštus dėmesys detalėms, paremtas pažangiausia gravitacinio srauto vyno darykla, sukurta apsaugoti kiekvienos veislės organoleptines savybes.

 

„Prosecco“ gimtinė

Dal Bianco šeima Conegliano regione dirba 100 ha žemę, beveik 20% šios prestižinės vietos vynuogynų, iš kurių derliaus gamina putojančius ir neputojančius vynus. Siekiant sėkmingo vynuogynų valdymo pagal aukštus „Masottina“ standartus, kasmet reikia net 900 žmogaus darbo valandų vienam hektarui.

 

Dėl savitų dirvožemio fizinių ir cheminių savybių bei kompleksinės geologinės ir klimatinės vietovės prigimties šios žemės sukuria puikias „Prosecco“ gamybos sąlygas. Štai kodėl „Masottina“ yra žinoma kaip vienų geriausių „Prosecco“ gamintojų visoje Italijoje.

 

„Prosecco“ yra perkamiausias itališkas vynas pasaulyje. Toks dominavimas susijęs su jo universalumu – tinkamas tiek įvairiais metų sezonais, tiek derinamas prie įvairių patiekalų.

 

Pagarba aplinkai per pažangias technologijas

Visa „Masottina“ gamybos grandinė, nuo vynuogyno iki stiklo, yra visiškai sutelkta į nuolatinę aplinkos ir gamtos apsaugą. „Masottina“ deda didžiules pastangas, kad vyno gamybos procesas būtų kuo ekologiškesnis, o visos vynuogės perdirbamos taip, kad būtų užtikrintas 100 proc. atsekamumas nuo vynuogyno iki butelio.

 

Požeminės patalpos leidžia lengviau palaikyti tinkamą temperatūrą ir drėgmę, todėl oro kondicionavimo technologijų poreikis sumažėja iki minimumo. Vyno gamybos procese naudojamos aušinimo sistemos yra varomos biomasės energija, išgaunama panaudojant paties vynuogyno atliekas. Maža to, naujai pastatytoje vyninėje įrengta fotovoltinė sistema, kuri patenkina beveik visus gamybos įrenginių energijos poreikius. Ir tai dar ne viskas. Šis prekinis ženklas aktyviai kviečia visas panaudotas medžiagas (stiklą, popierių, kartoną pakavimui, kapsules) rūšiuoti, kurias jis visuomet priima, kad galėtų ir vėl pakartotinai panaudoti.

KategorijosEkspertinė rubrika

„Dozažas“: kas tai ir kaip jį suprasti šampano etiketėse?

„Dozažas“ – tai paskutinis šampano gamybos etapas. Jo metu iš butelio pašalinus mielių nuosėdas yra įpilamas cukraus ir vyno mišinys (dar vadinamas likeriu). Jis padeda subalansuoti galutinį šampano skonį. Dažniausiai atradę tinkamą balansą, gamintojai griežtai jo laikosi naujiems derliams ar net skirtingoms šampano rūšims, siekdami išlaikyti unikalų ir atpažįstamą skonį. Tuo tarpu kiti elgiasi lanksčiau, pavyzdžiui, „aklai“ ragauja šampanus su skirtingais „dozažais“ ir tik tuomet priima sprendimą, kuris variantas yra arčiausiai tobulybės. Kaip teigia patys gamintojai, skirtingų metų derliams šis cukraus kiekis gali stipriai skirtis.

Informacija etiketėse

 

Pagal oficialų reglamentavimą, cukraus kiekis, esantis šampane ar putojančiame vyne, nulemia, koks pavadinimas bus nurodytas etiketėje, pavyzdžiui, „Brut“ arba „Sec“. Taigi, įsidėmėkite terminus, kurie ne tik supažindins su informacija apie gėrimo saldumą, bet ir padės suprasti, koks skonis yra jums labiausiai priimtinas.

  • „Doux“: daugiau nei 50 gramų cukraus litre;
  • „Demi-sec“: 32-50 gramų cukraus litre;
  • „Sec“: 17-32 gramų cukraus litre;
  • „Extra dry“: 12-17 gramų cukraus litre;
  • „Brut“: mažiau nei 12 gramų cukraus litre;
  • „Extra brut“: 0-6 gramai cukraus litre;
  • „Brut nature“, „Pas dosé“, „Dosage zéro“: mažiau nei 3 gramai cukraus litre.

Šampano tendencijos

 

XIX amžiuje buvo geriamas labai stipriai saldintas šampanas, o jo „dozažas“ svyravo nuo 50 iki 100 g/l ar net daugiau. Tačiau per paskutinius du šimtmečius cukraus kiekis tendencingai mažėjo ir šiandien yra pagaminama labai nedaug  „doux“ ir „demi-sec“ šampanų. Didžioji dalis jų yra sausi (dozažas: 8-12 g/l). Tai lemia ir žmonių skonių pokyčiai, ir šiltėjantis klimatas, dėl kurio mažėja derliaus rūgštingumas.

Maža to, pastaruoju metu itin populiarėja „dosage zéro“ šampanas. Jame labiau išryškėja natūralumas, kompleksiškumas ir geriau suvokiamos esminės gėrimo savybės, kadangi cukrus iš dalies jas užmaskuoja. Tačiau tokį šampaną subalansuoti natūraliai gerokai sudėtingiau. Jo skonis labai priklauso nuo derliaus ir vynuogių kokybės, todėl gali būti išleidžiamas ne kiekvienais metais.

KategorijosReceptai

Molten Lava Cake pyragėliai pagal Indrą ir Marių

Jei įsimylėjelių dienai ieškotume geriausiai ją atspindinčio patiekalo – neabejotinai rinktumėmės desertą!  Balto dobilo klientai Indra ir Marius kviečia Jus nustebinti savo antrąją pusę nesunkiai pagaminamu, tačiau tobulai Valentino dienos nuotaikai tinkančiu desertu – šokoladiniais pyragaičiais (Molten Lava Cake). Tai ištirpusio šokolado pyragas, dar žinomas kaip šokoladinis lavos pyragas ar Moelleux au chocolat, kuris vadinamas taip pagal skystą šokoladinį deserto centrą.

 

Ryškaus ir sodraus skonio, lengvai bei greitai pagaminamas, ir, žinoma, atrodantis pasakiškai – vertas būti patiektas ant Jūsų stalo nors kartą!

 

Kviečiame išbandyti! Receptas dviems žmonėms. 

Jums reikės:

115 gramų juodo šokolado (mažiausiai 70% kakavos)

75 gramų sviesto

2 kiaušinių

2 kiaušinio trynių

1 šaukštelio vanilės ekstrakto

65 gramų miltų

120 gramų cukraus pudros

Žiubsnelio druskos

1 šaukštelio tirpios espresso kavos

Papildomai reikės:

Šaukšto sviesto formelių ištepimui

Šaukšto miltų formelių pabarstymui

Gaminimo eiga:
Pirmiausia paruoškite formeles kepimui. Jų vidų reikia gerai ištepti sviestu ir pabarstyti miltais, tai padės iškepus pyragaičiams lengvai juos išimti iš formelių. Apvertus formeles pyragaičiai lengvai išslysta į lėkštes. Įkaitinkite orkaitę iki 220 laipsnių karščio. Tuo tarpu sviestą ištirpinkite kartu su tirpia kava ir druska. Į atskirą dubenį sudėkite kiaušinius ir trynius į juos įsijokite cukraus pudrą ir įpilkite vanilės ekstraktą. Šluotelės pagalba viską labai gerai išplakite iki vientisos masės. Galiausiai įsijokite į dubenį miltus ir viską labai gerai išmaišykite. Į šią masę supilkite ištirpintą sviesto ir šokolado mišinį ir gerai viską išmaišykite. Gautą tešlą supilkite po lygiai į jau paruoštas kepimo formeles ir dėkite į orkaitę kepti. Kepti: 220 laipsnių įkaitintoje orkaiteje ne daugiau nei 14 minučių (jei norite, kad vidus būtų skystas). Prie pyragaičių patiekite vanilinių ledų ir mėgstamų uogų (braškių, šilauogių, aviečių ar kitų). Skanaus!

Indra ir Marius prideda: “Mes šiuos pyragaičius skanavome su raudonu vynu Vietti Barbera d’Alba TRE VIGNE DOC. Vyno sodrumas ir rūgštelė labai tiko su saldžiu ir nuodėmingu desertu.”

KategorijosEkspertinė rubrika

Tegyvuoja rožinis vynas!

Prancūzijoje jis vadinamas „Rosé“, Italijoje – „Rosato“, o Ispanijoje – „Rosado“. Pastaraisiais metais rožinis vynas išgyvena tikrą atgimimą. Ir jei anksčiau jis turėjo lengvo vasaros gėrimo reputaciją, tai dabar juo drąsiai mėgaujamasi ištisus metus. Šį vyną lengva derinti su įvairiais maisto produktais: tiek lengvais, tiek sunkesniais. Jis puikiai tinka prie vištienos, salotų, jūros gėrybių, žuvies, makaronų, ryžių patiekalų, minkštų sūrių, vaisių desertų, o saldesnis rausvasis vynas ir prie naujųjų !


Vingiuota rožinio vyno istorija

 

Dažnai girdimas mitas, kad rožinis vynas yra tarsi nauja vyno rūšis, kuri pamažu populiarėja. Iš tiesų, viskas atvirkščiai. Jis yra tarsi visų kitų vynų prosenelis. Senovėje vyndariai gamindavo lengvesnius vynus tiek skonio, tiek spalvos prasme. Dažnai baltos ir raudonos vynuogės būdavo maišomos ir spaudžiamos kartu. Tad patys pirmieji pasaulio vynai buvo būtent rožinės spalvos. Tiesą sakant, Senovės Graikijoje rožinio vyno gėrimas buvo laikomas labiau civilizuotu nei raudono vyno. Tuomet šis buvo laikomas tiesiog prastesniu.

Tobulinant technologijas ir vystantis gomuriui, pagrindinės vyno šalys ėmė daugiausiai dėmesio skirti raudonojo vyno gamybai. Taip rožinis vynas pamažu nublanko ir praktiškai prarado gero, kokybiško vyno reputaciją. O štai praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje rožinio vyno nebuvo įmanoma paragauti prabangiuose restoranuose dėl to, kad jis laikytas pigiu, masinės gamybos produktu. Štai kaip drastiškai keitėsi požiūris skirtingais laikmečiais!

Tačiau XXI amžiaus pradžioje rožinio vyno populiarumas ėmė sparčiai augti. Jis tapo ne tik madingas, bet ir pagaliau surado deramą vietą tarp baltų, raudonų ir putojančių vynų.

 

Rožinio vyno gamyba

Yra skiriami net trys rožinio vyno gamybos būdai.

„Maceracijos“ metodas

Dažnai „maceracijos“ metodas dar vadinamas prancūziškuoju būdu. Juo remiantis, užaugintos ir nuimtos vynuogės yra išspaudžiamos ir palaikomos kartu su odelėmis. Paprastai tai trunka nuo 2 iki 24 valandų. Per tą laiką jos spėja nusidažyti rausva spalva, o jos ryškumas priklauso nuo laikymo trukmės.

„Saignee“ metodas

„Saignee“ metodas dar vadinamas „kraujo nuleidimu“. Vyndariai pastebėjo, kad, gaminant raudoną vyną, pirmosios sultys išbėga būtent rausvos spalvos, todėl nusprendė jas panaudoti rožinio vyno gamybai. Tuo tarpu iš likusių sulčių išgaunamas raudonasis vynas, kurio spalva tuomet būna tamsesnė ir sodresnė. Taip tarsi nušaunami du zuikiai vienu šūviu. Šis rožinio vyno gamybos metodas anksčiau buvo labai populiarus Italijoje, tačiau šiais laikais vis daugiau gamintojų renkasi prancūziškąjį būdą.

Maišymo metodas

Šis būdas reiškia, kad į baltąjį vyną yra įmaišoma tam tikra dalis raudonojo vyno. Kuo ta dalis didesnė, tuo labiau jaučiamas vynuogių ar kitų uogų aromatas ir skonis, o spalva tampa ryškesnė. Šiais laikais tai nėra labai paplitęs rožinio vyno gamybos būdas, o vienintelė vieta Europoje, kur jis yra naudojamas – tai Šampanės regionas.

 

Rožinio vyno rinka

Rausvojo vyno rinka pasaulyje nuolat plečiasi. Skaičiuojama, kad nuo 2002 iki 2018 metų jo suvartojimas išaugo 40 proc. (nuo 18,3 mln. hektolitrų iki 25,6 mln. hektolitrų). Daugiau nei trečdalis šio vyno yra išgeriama Prancūzijoje (šalyje, kuri daugiausiai jo ir pagamina), o penktadalis – JAV. Taip pat nemaža rinkos dalis tenka Ispanijai, Vokietijai, Pietų Afrikos Respublikai, Jungtinei Karalystei, Danijai. Trys pagrindinės rožinių vynų gamintojos pasaulyje – Prancūzija, JAV ir Ispanija – kartu pagamina daugiau nei 64 proc. viso pasaulio rožinio vyno.

Ir pabaigai 3 įdomūs faktai apie rožinį vyną:

  1. Rožinis vynas dažniausiai nėra skirtas brandinimui. Rekomenduojama jį suvartoti per 2-3 metus nuo pagaminimo.
  2. Pasak IWSF („Tarptautinė vynų ir stipriųjų gėrimų mugė“) organizatorių, jaunesni žmonės labiau mėgsta saldesnį rausvą vyną, o ne labiau klasikinį sausą.
  3. Didelę dalį rožinio vyno populiarumo pastaraisiais metais reikėtų priskirti socialinėms medijoms. Jaunoji karta kuria ryškų rožinio vyno įvaizdį internete, keldama efektingas nuotraukas su rožinio vyno taurėmis iš gražiausių pasaulio kampelių ar rožinės tematikos vakarėlių.