KategorijosAtstovaujami prekės ženklai

„Jodhpur“ – džinas, įkvėptas Indijos skonių ir spalvų

Džino „Jodhpur Gin“ įkvėpimo šaltinis slypi Džodpuro mieste, dar kitaip žinomame „Mėlynuoju miestu“. Jis įsikūręs šiaurės vakarų Indijoje, o jį kerta garsusis prieskonių kelias. 2011 m. „Jodhpur London Dry Gin“ laimėjo aukso medalį San Franciske vykusiame renginyje „World Spirits Competition“ ir sidabro medalį konkurse „International Wine and Spirit Competition“.

Mėlynas įkvėpimas

Džodpuras yra antras pagal dydį Radžastano valstijos miestas. Nuo seno jis pelnėsi iš klestinčios prekybos opiumu, variu, šilku, sandalmedžiu, datulėmis ir kitomis prekėmis. Tačiau tai taip pat ir populiari turistų lankoma vieta, kurioje daug rūmų, fortų ir šventyklų. Išskirtinumo miestui suteikia mėlynos spalvos namai. Žvelgiant iš forto, nuo kurio atsiveria didinga panorama, šie namai susilieja į visumą ir atrodo tarsi jūra. Anksčiau mėlyna danga buvo naudojama nurodant, kad tame name gyvena brahmanas (Indijos kastų sistemos kunigas), tačiau laikui bėgant ir kitų gyventojų namai nusidažė mėlynai. Sakoma, kad ši spalva veikia kaip repelentas prieš įkyrius vabzdžius, kurių čia netrūksta. Būtent šis mėlynumas ir įkvėpė „Jodhpur Gin“ gamintojus sukurti karališkos mėlynos spalvos pakuotę, kuri puošia „Jodhpur London Dry Gin“.

„Jodhpur London Dry Gin“ gaminamas seniausioje Anglijos distilerijoje iš kruopščiai parinktų grūdų ir 13 augalų, tarp kurių yra kadagio uogos, kalendra, kartusis migdolas, saldymedžio šaknis, kmynai, juodasis kardamonas, imbieras, apelsino, greipfruto, citrinos žievelės ir kiti. Dalis jų kilę iš Indijos. Bendras derinys gėrimui suteikia kartaus, šviežio ir saldaus skonių mišinį, prieskoninį ir citrusinių vaisių aromatą. Gaminant džiną iš viso atliekamos keturios distiliacijos, o paskutiniosios metu pridedama citrusinių vaisių, kurie gėrimui suteikia būdingą charakterį ir paverčia jį aukščiausios kokybės džinu.

„Jodhpur Spicy“ – tai pirmasis rinkoje aštrus džinas. Čili pipirai, žalioji paprika, juodasis ir baltasis pipiras, kuminas – tai prieskoniai, suteikiantys aštrumo, šiltumo pojūčius. Gėrimas  intensyvaus aromato.

 

„Jodhpur Mandore“ džinas yra įkvėptas Mandoro sodų. Jame atsiskleidžia vietinių Indijos citrusinių vaisių, tokių kaip karčiojo apelsino, kalamondino, citrono (dar vadinamo Budos ranka), skoniai. Tai sausas, elegantiško ir gaivaus skonio, vidutinio intensyvumo  gėrimas. Jaučiamos laukinių uogų natos ir citrusinių vaisių aromatas.

 

„Jodhpur reserve“ dvejus metus yra brandinamas ąžuolinėse statinėse, kuriose kadaise buvo laikomas brendis. Šis gėrimas maceruojamas su vanile ir skrudinta kakava. Galiausiai gaunamas unikalus džinas, kuriame distiliavimo menas derinamas su brandinimo kantrybe. Tai aromatingas, sudėtingo skonio džinas su vanilės, džiovintų vaisių ir medienos natomis.

KategorijosEkspertinė rubrika

Siautulingoji džino istorija

Džinas – tai gėrimas, gaminamas iš grūdų pagrindo spirito, papildyto kadagio uogomis ir yra gardinamas žolelėmis, prieskoniais bei įvairiais kitais botaniniais produktais, kurie jam suteikia savitą skonį. Pats pavadinimas „džinas“ yra kilęs iš prancūzų „genièvre“ arba olandų „jenever“, kurie abu reiškia „kadagį“. Nuo pat senovės iki šių dienų džinas išsivystė iš vaistinio preparato į vieną populiariausių gėrimų visame pasaulyje. O jo gyvenimo kelias buvo išties įdomus!

Viduramžiais gimęs „gydomasis“ gėrimas

 

Džino ištakas galima atsekti iki 200 m. po Kr. Kaip ir daugybė kitų alkoholinių gėrimų, jis iš pradžių buvo gaminamas kaip vaistas tokiems negalavimams kaip podagra ir dispepsija gydyti. Vartojant jį pakankamai dideliais kiekiais, greičiausiai pavykdavo bent trumpam apmalšinti simptomus.

Iki 1600-ųjų olandai jau buvo labai rimtai išvystę džino gamybą. Vien Amsterdame gyvavo šimtai jo varyklų. Nors dažnai manoma, kad Didžioji Britanija yra džino, kaip gėrimo pradininkė, tačiau žinoma, kad tai olandų ir prancūzų vienuolių „išradimas“.  

„Olandų drąsa“ gurkšnyje džino

 

Džinas išpopuliarėjo per trisdešimties metų karą (1618–1648). Kartu su olandais kovoję anglų kariai pastebėjo, kad kolegos mūšyje buvo itin drąsūs. Ši drąsa susieta su gėrimo, kurį jie gurkšnojo iš mažų butelių, prisegtų prie diržų, poveikiu. Anglų kariai, grįžę namo iš karo, paskleidė žinias apie džiną, kurį jie vadino „olandų drąsa“. Taip olandai pradėjo jį importuoti į visą pasaulį, pasitelkdami gausią prekybinių laivų flotilę.

 

Pamišimas dėl džino

 

Labai greitai džinas persikėlė per Lamanšo sąsiaurį ir XVII a. antroje pusėje – XVIII a. pradžioje greitai išpopuliarėjo Anglijoje. Tai lėmė palankių įstatymų gausa, skatinančių aktyviai distiliuoti angliškus gėrimus. Būtent tuomet kiekvienas galėjo užsiimti džino gamyba ir tai daryti naudojant pigias kadagio atmainas.  Kai kurie ekspertai apskaičiavo, kad iki 1720 m. net ketvirtadalis Londono namų ūkių gamindavo savo džiną. Šis miesto istorijos laikotarpis dar vadinamas „džino pamišimu“. Aplink Londoną atsirado daugiau nei 7000 spiritinių gėrimų parduotuvių, o džinas tapo žinomas kaip paprastų žmonių opijus. Šis laikotarpis sukėlė didelę alkoholizmo krizę ir iki šių dienų galima išgirsti neigiamą atsiliepimą „Džino malūnas“ arba „Džino išmirkytas“. Tuo metu parlamentas per 22 metus turėjo priimti ne mažiau kaip penkis teisės aktus, bandydamas bent šiek tiek sutramdyti džino vartojimą.

„Gin & Tonic“ kokteilio kilmė

 Džinas buvo populiarus tarp britų kareivių ir kolonistų, gyvenančių žemėse, kuriose plisdavo maliarijos infekcijos. Tuo metu chininas veikė kaip uodų atgrasymo priemonė, tačiau jo skonis buvo išskirtinai kartus ir nemalonus. Neseniai išradus gazuotą vandenį, chininas buvo naudojamas kaip aromatinė medžiaga tonizuojančiam vandeniui sukurti, o prie jo puikiai derėjo ir… džinas. Taigi, džinas ir tonikas buvo naudojamas kaip priešmaliarinis vaistas ir tapo išskirtiniu britų kolonistų gėrimu. Galiausiai toks medicininis eliksyras išsivystė į kokteilį „Gin & Tonic“, kurį puikiai pažįstame iki šių dienų.

Kylanti kokybės kartelė

 

Išradus distiliavimo kolonėlę, labai pasikeitė džino kokybė ir atsirado naujo tipo džinas, žinomas kaip „London Dry“. Tolygesnis distiliuoto spirito skonis nebenustelbė botaninių priedų aromato. Taip daugelis įmonių pradėjo eksperimentuoti ir kurti džinus, panaudodamos vis daugiau įvairių kvapiųjų medžiagų.

 

Šiandien džinas yra vienas populiariausių ir labiausiai paplitusių stipriųjų gėrimų pasaulyje. Jis nuolat papildomas vis naujais ir išradingais skoniais ir yra siejamas su aukščiausios klasės kokteiliais bei kokteilių vakarėliais.

KategorijosReceptai

Marmurinio ešerio ceviche receptas pagal virtuvės šefą Paulių Dubinską

Šį mėnesį maisto rubriką pristato virtuvės šefas Paulius Dubinskas. Jo gaminto maisto galėjote ragauti Amsterdame Seasons, Lietuvoje Kempinski, Masonai, Brussels Mussels restoranuose. Naujai atrasta meilė jūros gėrybėms Paulių paskatino ieškoti naujų skonių, tad karštam vasaros vakarui siūlo Jums su savo antrąja puse pasigaminti Ceviche, kuri gali tapti tikru afrodiziaku Jūsų maloniam vakarui. 

 

Balto dobilo someljė Artūras prie šio patiekalo ragautų taurę atšaldyto Weingut Clemens Busch Riesling vom Grauen Schiefer vyno. 

Ingredientai:

  • 1 marmurinio ešerio filė (apie 200g);
  • 1 avokadas;
  • 1 citrina;
  • 1 laimas;
  • 50g česnako laiškų;
  • 2 pomidorai;
  • druska;
  • pipirai;
  • extra virgin aliejus;
  • 1 Čili pipiras.

 

 

 

 

Gaminimo eiga:

  1. Supjaustykite žuvies filė mažais kubeliais, sudėkite į dubenėlį. Išspauskite citrinos ir laimo sulčių, ir palikite marinuotis 10-15min. 
  2. Perpjaukite pomidorus ketvirčiais ir gražiai nupjaukite odeles, vėliau jas supjaustykite kubeliais.
  3. Smulkiai supjaustykite česnako laiškus, avokadus bei čili pipirą. Viską kartu su pomidorų kubeliais sudėkite į dubenėlį su žuvimi. 
  4. Paskaninkite druska ir pipirais bei pašlakstykite extra virgin aliejumi.
  5. Patiekite su laimo skiltele. 

KategorijosEkspertinė rubrika

Oranžinis vynas – kas tai?

Ar kada teko girdėti apie oranžinį vyną? O jį ragauti? Daugelis, išgirdę šį pavadinimą pirmą kartą, pagalvoja, kad tai kažkaip susiję su apelsinais. Tačiau tai nėra tiesa. Oranžinis vynas – tai tiesiog baltojo vyno rūšis. Kadangi gamybos proceso metu vynuogių odelės ir sėklos paliekamos kontaktuoti su sultimis, galutinis produktas įgyja gilų oranžinį atspalvį.

Oranžinio vyno kilmė

Oranžinis vynas atgijo tik prieš porą dešimtmečių, tačiau šis gruziniškas gamybos procesas (vadinamas „qvevri“) yra senovinis, skaičiuojantis daugiau kaip 8000 metų. Tuomet vynai buvo fermentuojami dideliuose požeminiuose moliniuose induose, kurie buvo ištepami bičių vašku ir uždengiami akmenimis.

  • „Qvevri“ vyndarystė 2013 m. buvo įrašyta į UNESCO nematerialaus žmonijos kultūros paveldo reprezentatyvųjį sąrašą.
  • Terminą „oranžinis vynas“ 2004 m. sugalvojo britų vyno importuotojas David Harvey.
  • Dažnai galima išgirsti ir terminą „Ramato“, kuris išvertus iš italų kalbos reiškia „kaštoninis“.

Vyno gamybos procesas

Gaminant oranžinį vyną, naudojamos baltos vynuogės, jos spaudžiamos ir fermentuojamos didelėje talpoje kartu su odelėmis ir sėklomis. Šis procesas gali trukti nuo kelių dienų iki savaičių ar mėnesių. Kitaip tariant, oranžinis vynas iš tikro yra baltas vynas, tačiau gaminamas taip, tarsi būtų raudonas. Tai ekologiškas procesas, kurio metu jokie kiti priedai praktiškai visai nenaudojami arba jų dedama nedaug. Dėl to jis labai skiriasi nuo įprastų baltųjų ir raudonųjų vynų. Galutinis rezultatas – ryški spalva, intensyvus aromatas bei skonis.

Derinimas su maistu

Oranžiniai vynai apibūdinami kaip tvirti, ryškūs, turintys atogrąžų vaisių, riešutų, obuolių, kadagio, džiovinto apelsino žievelės aromatų. Skonis pasižymi sausumu, intensyvumu, netgi turi tanino kaip raudonasis vynas. Spalvos gilumą lemia vynuogių sėklose esantis ligninas.

Oranžiniai vynai puikiai dera su kario patiekalais, Maroko, Etiopijos, Korėjos, tradicine japonų virtuve. Dėl rūgštumo, kartumo ir riešutų skonio šis vynas skanaujamas su įvairiausia mėsa, pradedant jautiena ir baigiant žuvimi.

Oranžinio vyno gamintojai

Nors oranžiniai vynai vis dar yra reti, tačiau susidomėjimas šiuo natūraliu vyndarystės stiliumi plinta. Daugiausiai tokio vyno pagaminama šiaurės rytų Italijoje, palei Slovėnijos sieną. Oranžinio vyno gamybos procesą Italijoje išpopuliarino vyndarys Josko Gravneris, kuris pirmą kartą jį išbandė 1997 m. Šis vynas taip pat gaminamas Slovėnijoje, Gruzijoje, Pietų Afrikoje, Austrijoje, Prancūzijoje, užuomazgos vystosi ir JAV bei Australijoje.

KategorijosAtstovaujami prekės ženklai

„Clemens Busch“ – biodinaminio vyno puoselėtojas iš Vokietijos

Clemens Busch“ – tai Vokietijos prekinis ženklas, kurio vynų nuo šiol galėsite rasti mūsų asortimente. Ši vyndarių šeima įsikūrusi 1663 m. pastatytuose jaukiuose dvaro rūmuose, tiesiai ant Mozelio upės kranto, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į kruopščiai puoselėjamus vynuogynus.

Prekinio ženklo pagrindai

„Clemens Busch“ įkūrėjai – Clemens ir Rita Busch savo rankomis ir sunkiu darbu sukūrė vynuogyną tokį, koks jis yra dabar. Kartu su sūnumi Johannes jie dirba 16 hektarų žemėje, kurios 99% užima Riesling ir 1% Spätburgunder vynuogių veislės.

Dar 1984 m. šeima nusprendė pereiti prie ekologiškos vynuogininkystės. Tai reiškė visišką sintetinių pesticidų, herbicidų ir cheminių trąšų atsisakymą, tačiau tuo pačiu ir daug laiko reikalaujantį, sunkų rankų darbą stačiuose šlaituose.

„Clemens Busch“ filosofija

Pagrindinis šio vyndario tikslas – gaminti aukščiausios kokybės vynus, turinčius individualaus šarmo. Ir visa tai stengiantis kuo pagarbiau elgtis su supančia gamta, tvariai ją panaudojant ir išsaugant biologinę įvairovę.

„Clemens Busch“ remiasi biodinaminės gamybos principais, priklauso „Return to Terroir“ grupei, kurios nariai mokosi vienas iš kito, keičiasi idėjomis, o tai dar labiau įkvepia ir skatina tobulėti. Prekinis ženklas nuo 2015 m. yra prisijungęs prie „Respekt“ organizacijos, kuri telkia vyno gamintojus iš Austrijos, Vokietijos, Italijos ir Vengrijos, taikančius biodinaminius darbo metodus.

Rūpestis vynmedžių sveikata

„Clemens Busch“ šeima teigia, kad gyvybingas ir sveikas organizmas gali lengviau atsispirti ligoms ir išgyventi nepalankias aplinkybes negu silpnas. Štai kodėl šie vyndariai didžiausią dėmesį skiria vynmedžių gyvybingumo skatinimui ir imuninės sistemos stiprinimui. Tam naudojami įvairių arbatų ir vaistažolių mišiniai. Štai, pavyzdžiui, dilgėlės stiprina imuninę sistemą ir turi svarbių mikroelementų, asiūklių žolė turi daug silicio, o ramunėlės malšina stresą. Kaip apsauga nuo grybelio naudojama siera ir varis, kartu su įvairiais žolelių mišiniais, kurie veikia kaip fungicidai.

Kruopštus rankų darbas

Vynmedžių priežiūrai daugiausiai pasitelkiamas rankų darbas. Dėl to čia dirba tik labai atsidavę ir turintys patirties žmonės. Kiekvienas vynmedis yra globojamas, prižiūrimas individualiai, skiriant jam asmeninį dėmesį. Dėl to vynuoges galima skinti optimaliu derliaus nuėmimo metu. O už tokį kruopštų darbą gamta vyndarius apdovanoja sveika dirva ir gyvybingais vynmedžiais, turinčiais gilias šaknis.

Vyno gamyba

Dauguma „Clemens Busch“ vynų brandinami tradicinėse „Fuder-Fass“ (1000 litrų) statinėse, nors taip pat yra naudojamos ir nerūdijančio plieno talpos. Mediena mielėms leidžia įkvėpti oro, o tai fermentacijos procesui suteikia tolygumo. Paprastai fermentacija trunka 8–10 mėnesių, kartais ir ilgiau.

Dauguma prekinio ženklo vynų yra sausi, kompleksiniai, vertinami dėl labai turtingo ir galingo skonio. Tačiau saldūs šio dvaro vynai taip pat yra įspūdingi ir priskiriami geriausiems vynams, gaminamiems Moselio vietovėje.

KategorijosReceptai

Raviolo al’ Uovo receptas pagal virtuvės šefą Karolį Jakelevičių (Kikį)

Piano Man, Kerai ir Gringo jungtinis virtuvės šefas Karolis Jakelevičius, aptarnavimo srityje ir už jos ribų dar geriau visiems žinomas pravarde Kikis, kviečia į savo virtuvę įnešti naujų įdomių skonių ir dalinasi puikiu Raviolo al‘ Uovo receptu.

* Raviolo al’ Uovo yra Itališkas patiekalas, užpildytas rikota bei špinatais, ir turintis minkštą kiaušinio trynį, kuris išsiskiria, kai į jį įpjaunama.

Balto dobilo someljė Artūras pataria šį patiekalą derinti su Heinrich Leithaberg Chardonnay vynu. Patiekalas gan sviestiškas, tad reikia vyno, kuris turėtų panašias charakteristikas. Būtent rekomenduojamas vynas pasižymi tvirtesne rūgštimi, galinčia susidoroti su makaronų tekstūra ir kietuoju sūriu.

Pastai Jums reikės:

  • 2 kiaušinių +1 trynio;
  • 250 g miltų;
  • EVOO;

Įdarui reikės:

  • Kiaušinio trynių;
  • Rikotos;
  • Špinatų;
  • Kietojo sūrio (Pecorino preferably, nes išraiškingesnis skonis, tačiau galima ir su Džiugas, svarbu sūris būtų brandintas bent 24 mėn.);
  • Muskato;
  • Pipirų;

Padažui reikės:

  • Sviesto;
  • Šalavijo.

Gaminimo eiga:

  1. Miltus išsklaidome į šulinėlio formą, o į vidų įmušame kiaušinius su tryniu. Lengvai maišome kiaušinius, po truputį birendami miltus, kol viskas sulips į gumulus. Tešlą minkome iki vientisos masės – nelimpančios prie rankų, kol išvysite lengvą aksominį žvilgesį. Spustelėjus tešla turi atsistatyti į pradinę formą. Viską apvyniojame plėvele ir paliekame šaldytuve bent valandai, o geriausia kelioms.
  2. Špinatus reikia pavirti ir gerai nenusausinus sudėti į indą kartu su rikota (skystį nupylus), kietuoju sūriu, ir prieskoniais. Viską sumalti blenderiu iki vientisos masės. Padėti atvėsti į šaldytuvą tam, kad lengvai sukietėtų.
  3. Jeigu turite pastos mašinėlę, ploninkite per ją kiekvienu numeriu nuo 1, geriausia baigiant 5. O jeigu kočiosite rankomis, tešla turi būti peršviečiama, tačiau neplyšti pakėlus.
  4. Ant paruoštos tešlos suformuojame įdarų „lizdelius“, į juos įdedame kiaušinio trynius. Vienas ravioli yra apie 10 cm, tad „lizdeliai“ turėtų būti gerokai atitolę vienas nuo kito. Patepame tešlą aplink „lizdelius“ kiaušinio baltymu ir užklojame kitu tešlos sluoksniu. Švelniai apspaudžiame aplink įdarą, ir formelės arba sausainių peliuko pagalba apipjauname aplink. Dedame į verdantį ir pasūdytą vandenį. Svarbu nesudėti per daug. Verdame 2-2,5 min.
  5. Išlydome sviestą, sudedame pjaustytus šalavijus ir pakaitiname. Įdedame ravioli į padažą ir pakaitiname jame apšlakstant apie 1-1,5 min.

Skanaus!

KategorijosAtstovaujami prekės ženklai

„DE MOYA“ – šeimos tradicijas puoselėjantys vyndariai iš Ispanijos

DE MOYA“ – naujas vardas mūsų asortimente. Tai Valensijos vynuogynų dvelksmas, atskleidžiantis nuostabaus Ispanijos Viduržemio jūros regiono esmę. Čia puoselėjami senieji vynuogynai teikia turtingus, sudėtingus ir įdomius skonius, puikiai derančius prie įvairaus maisto.

Nedidelė vyninė, puoselėjanti šeimos vertybes

„DE MOYA“ yra šeimos vyninė, kurią įkūrė Yves ir Sofie Laurijssensai iš didžiulės aistros maistui, šeimai ir linksmybėms. Aplinkiniai juokauja, kad jeigu kada būtumėte pakviesti vakarienės pas šiuos vyndarius, iškart suprastumėte jų vertybių reikšmę. Patys steigėjai pasakoja, kad jų prekinio ženklo pagrindas yra paremtas šeimos vertybėmis, sunkiu darbu ir tradicijomis.

Šeimos požiūris į vyndarystę daugeliu atžvilgių išsiskiria iš minios. Ji garsėja savo netradiciniu mąstymu ir kūrybingomis idėjomis, kurios pasireiškia visose srityse, pradedant nuo vyno gamybos, baigiant pakuočių dizainu. Sprendimai visuomet būna netikėti, netradiciniai, bet tuo pačiu žavintys savo paprastumu.

„Bobal“ – karalienės titulo verta vynuogių veislė

„Bobal“ yra tarsi visos Utiel-Requena vietovės karalienė. Daugelį amžių tai yra pagrindinė regiono vynuogių veislė, o šiuo metu visoje Ispanijoje ji užima antrą vietą tarp daugiausiai sodinamų raudonųjų vynuogių veislių. „Bobal“ yra žinoma ir tarptautiniu mastu, o jos reikšmė kasmet vis labiau auga.

 

Šios veislės vynmedžiai subrandina vidutinio dydžio uogų kekes ir yra ypač atsparūs sausrai. Jie pasižymi tuo, jog rūgštingumą išlaiko geriau nei bet kuri kita karštame klimate auginama vynuogių veislė, taip suformuodama puikios struktūros, aksomines, šilkines ir šviežias raudonas uogas. Vynai, pagaminti iš vynuogių, kurios auga daugiau nei 700 m virš jūros lygio, pasižymi išties įspūdingomis skoninėmis savybėmis ir aukščiausia kokybe.

 

„DE MOYA“ vynuogynai sirpsta už Valensijos esančiuose kalnuose. Jie įkurdinti mažame žaviame kaimelyje, vadinamame Casas De Moya. Vietovės aukštis svyruoja nuo 800 m iki 950 m, o tai lemia didelį dienos ir nakties temperatūrų skirtumą. Be to, senieji vynmedžiai auginami smėlingame dirvožemyje, kuriame gausu akmenukų. Visos šios gamtinės sąlygos sukuria mažą, tačiau labai aukštos kokybės derlių. Iš šių vynuogių „DE MOYA“ šeima gamina raudonuosius vynus „Sofia“, „Maria“, „Justina“.

Karštį dievinanti „Monastrell“ veislė

„Monastrell“ (dar žinomos kaip „Mourvèdre“) vynuogių veislės gimtinė yra Ispanija. Ji yra ketvirtoje vietoje pagal šalyje pasodinamų raudonųjų vynuogių skaičių. Tai lėtai nokstanti veislė, o jai subręsti reikalingas karštas klimatas. Ant šakelių formuojasi tvirtos uogų kekės, kurias reikia gerai vėdinti, siekiant išvengti puvimo.

 

„DE MOYA“  vynuogynai, kuriuose klesti „Monastrell“ veislė, įsikūrę Alikantės regione, 150 km į pietus nuo Valensijos. Iš jų pagaminti vynai yra duoklė Alikantės provincijai, įamžinanti regiono saulėtumą, fiestas ir čia gyvenančių žmonių linksmą būdą. Iš šių vynuogių gaminamas raudonasis vynas „Julia“ ir „Gloria“.

Žaismingoji „Merseguera“ baltųjų vynų veislė

„DE MOYA“  šeima teigia, kad būtent „Merseguera“ veislės žavesys jų verslui suteikia įdomių spalvų. Iš šių vynuogių gaminami šviežūs ir subtilūs baltieji vynai. Jie yra vertinami dėl puikių skoninių savybių, subalansuoto rūgštingumo ir malonaus poskonio. „Merseguera“ vynmedžiai auga 1,050 m aukštyje virš jūros lygio, Valensijos Alto Turia regione, o iš jų sunokinamų vynuogių šeima gamina „Diego“ ir „Tibo“ vynus.

KategorijosEkspertinė rubrika

Kokteiliai: spalvų ir skonių šou taurėje

Kokteilių gamyba – tai tarsi atskira meno rūšis, kur atsiskleidžia begalinis kūrybiškumas. Žmonės kokteiliais mėgaujasi baruose, kartu stebėdami gaminimo procesą, pripildytą įvairių šou elementų. Tačiau taip pat dažnai jie gaminami ir namuose, ne tik atkartojant klasikinius receptus, bet ir kuriant bei atrandant naujus skonius.

Kokteilių istorija

Kada tiksliai buvo sukurtas pirmasis kokteilis niekas negali tiksliai pasakyti. Tačiau manoma, kad gėrimus žmonės miksuoja tiek metų, kiek egzistuoja ir pats alkoholis. Štai Kretos gyventojai prieš 3000 metų maišydavo kokteilio prototipą, kurį sudarė alus, midus ir vynas. Graikai gardindavo vyną įvairiausiais ingredientais nuo medaus iki jūros vandens. Ir kuo tai ne kokteiliai?

 

Tačiau cukraus pasirodymas Europoje atvėrė visai kitas gėrimų maišymo perspektyvas. Štai viduramžiais krikščionių vienuoliai išradingai gamindavo pačius įvairiausius likerius. Tačiau jų paskirtis buvo kiek kita nei dabar. Vienuoliai eksperimentuodavo su spiritiniais žolelių gėrimais, kurie tuomet naudoti kaip vaistai nuo įvairių ligų. Maišydami medų, žoleles, prieskonius ir šaknis su alkoholiu jie kurdavo įvairius skysčius, kuriuos vėliau dar maišydavo tarpusavyje, taip išgaudami gydomuosius eliksyrus.

 

Kokteiliai itin suklestėjo XIX amžiuje Anglijoje ir JAV. O štai JAV įsigaliojus sausajam įstatymui, kokteilių gamyba įgijo naują prasmę. Dėl ingredientų trūkumo ir norint nuslėpti prastą kontrabandinių spiritinių gėrimų kokybę, barmenai kaip pašėlę ėmė maišyti įvairius gėrimus tarpusavyje. Tuo metu gimė daugybė naujų receptų. Apskritai, visą praėjusį šimtmetį galima pavadinti naujų kokteilių receptų aukso amžiumi.

Kokteilių šou

Šiuolaikiniai kokteiliai gali būti pačių įvairiausių skonių, spalvų, o taurės skirtingų dydžių ir formų. Be to, tas pats kokteilis skirtingose šalyse gali turėti ir skirtingus pavadinimus. Tačiau kokteilis yra ne tik gėrimas. Tai ir savotiškas teatrališkas pasirodymas. Daugelis barmenų specialiai mokosi kokteilių gamybos meno ir įvairių triukų, kuriuos galėtų pademonstruoti klientams. Kokteilio gamyba gali tapti įdomiu reginiu, tačiau tai reikalauja nuolatinės praktikos ir eksperimentavimo.

 

Jerry Thomas (XIX a. amerikietis barmenas) yra laikomas miksologijos tėvu. Jis sukūrė tokius kokteilius kaip „Blue Blazer“ ir „Tom & Jerry“ bei parašė knygą apie tai, kaip maišyti gėrimus. Tačiau šis barmenas ne tik gamino kokteilius, bet ir rengė savotiškus šou, taip pakeldamas barmeno darbo standartus į visiškai naują lygį.

Kokteilių gamyba

Daugelis kokteilių receptų yra nesudėtingi ir juos galima lengvai pasigaminti namuose. Tačiau norint tai atlikti tinkamai, reikėtų atkreipti dėmesį į kelis kriterijus: vaizdinį patrauklumą, tekstūrą, skonį bei tinkamą gėrimų temperatūrą. Ruošiant klasikinius kokteilius, vertėtų tiksliai laikytis receptūros ir visus veiksmus atlikti tokia tvarka, kaip aprašyta. Šiek tiek įgudus galima pradėti eksperimentuoti ir pačiam bei išmėginti skirtingų skonių derinius. Svarbiausia žinoti, kad visi kokteilių ingredientai, ypač tokie kaip pienas, vaisiai, vaisių sultys ar grietinėlė, turi būti švieži ir geros kokybės. Tik taip pavyks išgauti geriausią skonį.


Kokteiliai dažnai gardinami ir dekoruojami citrinos arba apelsino skiltelėmis, žievelėmis, braškėmis, vyšniomis, agurkų juostelėmis, šokolado pabarstukais. Taurių viršus kartais būna suvilgytas cukruje ar druskoje. Paruoštas kokteilis dažnai papildomai papuošiamas tokiomis dekoracijomis kaip šiaudeliai, kokteilių skėčiai, lazdelės, kurios dar labiau sustiprina vizualinį efektą.

Populiariausi pasaulio kokteiliai

Nors kasmet pasaulyje sukuriama daugybė naujų kokteilių, tačiau tarp populiariausių ir toliau išlieka klasikiniai deriniai, tokie kaip romas ir kola, burbonas ir kola, viskis ir vanduo (kola), džinas ir tonikas, degtinė ir apelsinų sultys. Kalbant apie konkrečius kokteilių pavadinimus, žurnalas „Drinks international“ kasmet skelbia pasaulinį reitingą. Šiemet jis apklausė 100 geriausių pasaulio barų ir sudarė populiariausių 2021 m. klasikinių kokteilių sąrašą. Verta paminėti, kad pirmoje vietoje esantis kokteilis „Old fashioned“ viršūnėje laikosi jau septynerius metus iš eilės.

Štai kaip atrodo pirmasis dešimtukas:

  1. „Old Fashioned“
  2. „Negroni“
  3. „Daiquiri“
  4. „Dry Martini“
  5. „Margarita“
  6. „Espresso Martini“
  7. „Whiskey Sour“
  8. „Manhattan“
  9. „Aperol Spritz“
  10. „Mojito“

O ar jūsų mėgstamiausias kokteilis patenka į šį TOP sąrašą?

KategorijosAtstovaujami prekės ženklai

„Coral Duero“ – tvari vyndarystė karalių pripažintame regione

„Coral Duero“ – tai vynas, gimęs Ispanijos Toro regione. Šį prekinį ženklą pažįsta daugelis vyno mėgėjų visame pasaulyje. Turtinga istorija, klimatas, „Tinta de Toro“ vynuogės, senas tradicinis darbo metodas ir atsidavę darbuotojai – visa tai padeda sukurti vertinamą ir mėgstamą vyną.

Vyndario asortimente – 5 raudonųjų vynų kolekcija: seniausių vynmedžių, pasodintų dar 1880 m. vynas „Las Parvas“, plačiausiai žinomas „Rompesedas“, taip pat „Salgadero“, „Los Lastros“ ir „R’sedas”.

Karališkos privilegijos

Toro regione vynuogynai klestėjo dar prieš įsigalint romėnams. Viduramžiais jie buvo itin vertinami ir galėjo didžiuotis karališkomis privilegijomis, kurios leido vyną pardavinėti miestuose, kai tuo tarpu kitiems tai buvo draudžiama. Toro vynus gėrė karaliai ir pirmieji žmonės, su Kolumbu keliavę į Ameriką. XIX a. dideli vynmedžių kiekiai iš šio regiono buvo eksportuoti į Prancūziją, siekiant papildyti filokseros maro nuniokotas atsargas.

Išsipildžiusi svajonė

„Coral Duero“ 2003 m. įkūrė Jesúsas Fernándezas, laivybos sektoriuje dirbantis vizionierius, neturintis jokios patirties vyndarystėje, tačiau svajojantis gaminti geriausią vyną Tore. Vyras įsigijo apie 30 hektarų senų vynuogynų, pastatė moderniausius gamybos įrenginius, investavo į naujausias technologijas ir sutelkė aplink save vyno ekspertų komandą.

Pirmasis derlius buvo nuimtas 2005 m. ir vynuogynas labai greitai sulaukė įvertinimo. 2008 m. „Coral Duero“ buvo apdovanotas „Wine and Spirit Awards“ aukso medaliu, o 2017 m. vynas „Rompesedas“ pelnė 93 taškus pagal „Parker Points®️“ vertinimo sistemą, padedančią pirkėjams lengviau pastebėti kokybiškus vynus.

2019 m. Jesúsas nusprendė išeiti į pensiją, tačiau jo svajonė gyvuoja ir toliau. Įmonę perėmė „GHI Holdings Limited“, puikų supratimą apie vyno rinką turinti entuziastų komanda, kuri su didžiule aistra vynui tęsia pradėtus darbus, tuo pačiu įnešdama ir naujų idėjų.

Gamtos kaprizingumas

„Coral Duero“ vyninės pavadinimas yra aiški nuoroda į vietovę. Juo pagerbiama Duero upė, kuri dalija Toro regioną ir įkvepia gyvybės vynuogynams. Gamtos kaprizingumas ir nenuspėjamumas žavi vyndarius. Toro klimatas pasižymi ypatingais kraštutinumais: vasaros čia ilgos ir karštos (iki 37° C), o žiemos šaltos (iki -11 ° C). Per metus iškrenta nedidelis kritulių kiekis, todėl Toro laikomas vienu sausiausių vyndarystės regionų Ispanijoje.

Tvari vyndarystė

„Coral Duero“ didžiuojasi tuo, kad jų vynmedžiai yra vieni seniausių Ispanijoje. Kai kurių iš jų amžius siekia net 130 metų. Tačiau tuo pačiu reikalauja itin daug dėmesio.

 

Tvarus žemės ūkis ir ekologiškai atsakingas vyno gamybos procesas yra šio vynuogyno esmė. Įmonė nenaudoja dirbtinių pesticidų, o tik natūralų ir organinį mėšlą, kuris aprūpina vynmedžius reikalingomis maisto medžiagomis.

 

Be to, Toro vynai žinomi dėl žemesnio rūgštingumo. Taigi, vyndariai, norėdami jo išgauti daugiau, turi atidžiai kontroliuoti nokimo procesą ir vieni pirmųjų regione nuimti derlių. Kadangi derlius nuimamas rankomis, šiame procese dalyvauja visa komanda ir netgi jų artimieji.

Kiekvienas „Coral Duero“ vyno butelis simbolizuoja pagarbą gamtai ir vietovei. Itin seni vynmedžiai, rankomis nurenkamas derlius, griežta vynuogių atranka ir naujausios technologijos padeda išsaugoti Toro regiono charakterį ir tradicijas.

KategorijosEkspertinė rubrika

Likeris – vienuolių sukurtas medicininis gėrimas

Šį mėnesį norime Jums plačiau papasakoti apie išskirtinį gėrimą – likerį.

 

Likeriai pasižymi įvairiausiais skoniais, tekstūromis ir savybėmis, tačiau nuo stipriųjų gėrimų jie skiriasi tuo, kad dažniausiai yra saldūs, sirupiški ir turi mažesnį alkoholio kiekį.

 

Pavadinimas „likeris“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „liquefacere“, reiškiančio ištirpti. Šis gėrimas yra gaminamas spiritinius gėrimus gardinant vaisiais, žolelėmis, prieskoniais, vynais, sirupais. Oficialiai likeriu jis gali būti vadinamas tuomet, kai cukraus kiekis sudėtyje yra ne mažesnis kaip 100 gramų litrui, o alkoholio daugiau kaip 15%.

 

Likerio istorija

Sunku tiksliai įvardinti likerių gamybos pradžią. Jų receptų užuomazgų buvo rasta egiptiečių kapuose, senovės graikų užrašuose, tačiau tikrai žinoma, kad XIII a. italų vienuoliai sugalvojo, kaip medicininiams tikslams pagaminti likerį, užpilant žoleles ir prieskonius. Šie augalai buvo auginami vienuolynų soduose. Vienas žinomiausių likerių, kurį sukūrė Kartūzų ordino vienuoliai Prancūzijos Alpėse, yra „Green Chartreuse“. Jo gamybai naudojama daugiau nei 130 įvairių žolelių ir prieskonių. Kai kurie iš jų yra labai reti. O įdomiausia, kad tik trys vienuoliai žino pilną receptą ir tikslias sudedamąsias žoleles, kurios likeriui suteikia unikalią spalvą.

Tarp XIV ir XVII a. nemažai likerių gamino vienuolių ordinai ir eksperimentus mėgstantys alchemikai. Vieni likeriai buvo naudojami kaip anestetikas, pavyzdžiui, gimdymo metu, tuo tarpu kiti – virškinimo sistemos gerinimui.

 

Plečiantis prekybos keliams, likerių sudėtį papildydavo vis įvairesni prieskoniai ir tokie ingredientai kaip imbieras, apelsinas ar šokoladas. Iki XIV amžiaus likeris tapo itin populiarus Italijoje bei Prancūzijoje, o nemažai namų ūkių turėjo nuosavas varyklas ir unikalius gėrimų receptus.

Likerio gamyba

Likerio gamyba pradedama nuo bazinio alkoholio pasirinkimo. Tai gali būti džinas, degtinė, konjakas, viskis ar brendis. Kitas esminis žingsnis – tai tinkamų žaliavų, kurios gėrimui suteikia unikalių savybių, atranka. Jo gamybai naudojamos įvairios žolelės, gėlės, vaisiai, riešutai bei prieskoniai, tokie kaip cinamonas, anyžiai, vanilė, kardamonas, kadagio uogos.

Siekiant iš žaliavų išgauti kvapiąsias medžiagas, taikomi trys pagrindiniai metodai: užpylimas/maceracija, perkoliacija ir distiliavimas, kurie parenkami atsižvelgiant į žaliavų pobūdį ir reikalingų kvapiųjų medžiagų tipą.

  1. Užpylimas/maceracija (šaltas būdas). Žaliavos kelias savaites mirkomos vandenyje (užpylimas) arba alkoholyje (maceracija). Tikslas – subtiliai išgauti kvapiąsias medžiagas ir natūralias spalvas. Kiekviena augalų šeima paprastai mirkoma atskirai. Gautas skystis yra filtruojamas, o likę vaisiai distiliuojami, kad būtų iki galo išgaunami visi aromatai. Filtruotas ir distiliuotas skysčiai sumaišomi.
  2. Perkoliacija (šaltas būdas). Prieskoninės žolelės ir augalai dedami į indą ir spaudžiami su alkoholiu. Taip alkoholis palaipsniui sugeria žaliavų kvapiąsias medžiagas ir spalvas.
  3. Distiliavimas (karštas būdas). Vaisiai, prieskoniai ir augalai mirkomi alkoholyje, o vėliau virinami variniame puode. Kvapiųjų medžiagų garai pakyla ir juda per aušinimo kamerą, kurioje virsta skysčiu.

Taip paruošti skysčiai yra maišomi pagal recepte nustatytą tvarką ir proporcijas, o gautas derinys papildomas cukrumi. Galiausiai mišinys yra brandinamas kubiluose ar ąžuolinėse statinėse nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Prieš išpilstant į butelius, gėrimo skonis dar pareguliuojamas, papildant cukrumi, vandeniu ar alkoholiu.

Kiekvienais metais sukuriama vis daugiau naujų ir kūrybiškų likerių, tačiau egzistuoja ir klasikinių, skaičiuojančių šimtus metų.  Tradiciškai likeriai patiekiami specialioje taurėje, tačiau jie taip pat dažnai naudojami gaminant maistą, jais užpilami ledai, gardinama kava ir, žinoma, kokteiliai.

Sakoma, kad kokteilius kadaise sugalvojo būtent alchemikai, bandydami rasti amžinojo gyvenimo eliksyrą!