KategorijosEkspertinė rubrika

Vynuogės ir vynas

Manoma, kad vynuogės Žemėje auga mažiausiai 65 milijonus metų. Tai įprastas vidutinėse platumose kalvotose vietovėse natūraliai augantis lianinis augalas, tad nenuostabu, kad iki mūsų dienų yra susiformavę kone 8000 skirtingų vynuogių veislių. Vynuogės nuo seno naudojamos išmoningai – iš jų spaudžiamos sultys, verdamas džemas, išgaunamos razinos, o iš kauliukų spaudžiamas vertingas aliejus. Vis tik, dažniausias vynuogių panaudojimo būdas yra vyno gavyba.

Vynas ir Antika

Artimųjų Rytų, Šumerų ir Egipto civilizacijose randama vynuogių auginimo ženklų, menančių maždaug 3 tūkst. metų prieš Kristų, o vynas ir vyndarystė pirmą kartą minimi Egipto rašytinėje istorijoje, kurioje užima svarbų vaidmenį ceremonijų bei apeigų metu. Vynas nuolat buvo vartojamas Romos ir antikinės Graikijos civilizacijose, pastarieji netgi turėjo savo vyno dievą Dionisą.

Vynmedis tūkstančius metų gali augti įvairiose vietovėse bei labai įvairiomis klimato sąlygomis: gali augti kalnuose, slėniuose, jūriniame ar kontinentiniame klimate. Tačiau geriausiomis sąlygomis vynmedžių augimui tradiciškai garsėja Pietų ir Vidurio Europos šalys: Italija, Ispanija, Prancūzija, Portugalija, Vokietija ir kitos. Vienos vynuogių veislės mėgsta saulės šilumą, sausą, kalkingą, kreidingą ar vulkaninį dirvožemį, kitos – vėsesnį klimatą ir yra atsparios šalčiams, tačiau šiltųjų regionų vynuogės pasižymi išskirtinėmis skoninėmis savybėmis. 

Vynuogių ir vyno savybės

Nors vynuogių rūšių yra begalė, tačiau dažniausiai jos yra skirstomos pagal spalvą ir pobūdį. Pagal spalvą vynuogės gali būti baltosios, juodosios ir rausvosios; jas galima valgyti arba naudoti gėrimų gamybai. Valgomosios vynuogės dažnai yra didesnės, plonesne luobele ir mažesniais arba išvis be kauliukų, pasižymi mažesniu rūgštingumu ir saldumu. Atvirkščiai nei vyno gamybai naudojamos vynuogės – vyninės vynuogės pasižymi tvirta odele, sultingumu, rūgštingumu ir dideliu saldumu, kuris yra itin svarbus vyno fermentacijos procese.

 

Vyno spalva labiausiai priklauso nuo to, ar fermentacijos metu ir kuriam laikui sultyse paliekama uogos odelė, nes įprastai daugumos vynuogių veislių sultys yra šviesios ir skaidrios. Taigi, vynuogių odelėse yra pigmento, dėl kurio raudonas vynas įgauna raudoną spalvą. Šios fermentacijos su odelėmis metu (procesas, vadinamas meceracija) taip pat išsiskiria odelėse esantys taninai bei aromatą ir skonį stiprinantys elementai. Kuo maceracija trunka ilgiau, tuo spalva, kvapo ir skonio savybės intensyvėja. Ragaujant vyną, juntami pagrindiniai pojūčiai yra saldumas, rūgštingumas ir kartumas. Vyno charakterį nulemia vynuogių veislė bei vyndarystės būdas, vynuogių sudėties komponentai: gebėjimas kaupti cukrų, rūgšties kiekis, taninų kiekis ir t.t.

Žinome, kad vyno skonį daugiausiai nulemia vynuogių rūšis, kurių yra tūkstančiai, o kokios jų yra populiariausios tarp vyndarių?

 

Populiariausia baltojo vyno vynuogių veislė Prancūzijoje yra Chardonnay, antroji pagal populiarumą – Sauvignon blanc. Italijoje populiariausios baltojo vyno vynuogių veislės yra Trebbiano ir Vermentino, Pinot Grigio. Ispanijoje – vietinės kilmės Airén, Verdejo, Macabeo bei Albariño. Vokietija garsėja baltaisiais vynais iš Riesling vynuogių.

 

Cabernet Sauvignon yra pati populiariausia ir žinomiausia raudono vyno vynuogių veislė pasaulyje. Populiariausia raudonojo vyno vynuogių veislė Prancūzijoje yra Merlot, taip pat Grenache, Syrah. Italijoje labiausiai paplitusios Sangiovese ir Montepulciano vynuogės. Ispanijoje numeris vienas – Tempranillo veislė, ją seka Garnacha bei Cariñena veislių vynuogės.

 

KategorijosAtstovaujami prekės ženklai

Iš mažų gilių išauga galingi ąžuolai – vyninės Querciabella istorija

1974 metais vyno entuziastas Giuseppe Castiglioni nusipirko vieną hektarą vynuogyno Toskanos kalvos šlaite. Jis svajojo gaminti elegantiškus, sodrius vynus, gaminamus ne tik iš vietinių Sangiovese vynuogių, bet ir iš jo mylimų Bordo bei Burgundijos regionų vynuogių.

Po 14 metų, įkūrėjo sūnus, Sebastiano Cossia Castiglioni, vyninę pavertė viena pirmųjų vyno daryklų Italijoje, taikančių ekologiškos vynininkystės praktikas ir įtvirtino vyninės vardą kaip vieną geriausių ir novatoriškiausių Italijos vyno gamintojų. Vyno pramonės novatorius ir įkvėpimas regione pristatė 100% augalinį biodinamikos metodą.

100 hektarų Toskanos kalvose

Anuomet buvęs vos vienas vynuogyno hektaras šiandien jau yra išaugęs į daugiau nei 100 hektarų plotą ąžuolų miškų bei Toskanos kalvų apsuptyje. Querciabella vyninėje viskas sukasi apie dirvožemį – jo sveikatos ir gyvybės palaikymą, gamtos pusiausvyros kūrimą ir puoselėjimą. Nepažeidžiant subtilios gamtos pusiausvyros kuriami nepaprasto skonio vynai atskleidžia unikalaus dirvožemio ypatybes. Kartu su ąžuolais augusios vyninės pavadinimas Querciabella reiškia „gražusis ąžuolas“.

Garsus vyno žurnalistas, dėstytojas ir vyno teisėjas, Jamie Goode, besispecializuojantis augalų biologijos srityje, apie Querciabella baltąjį vyną yra pasakęs: „Toskanoje į baltąjį vyną nebuvo žiūrima labai rimtai, tačiau šis vynas (Querciabella baltasis Batàr) – pirmasis baltas super toskanietiškas vynas”.

Unikalaus skonio paslaptis – dirvožemyje

Vyndarys drąsiai pasisako už natūraliai subalansuotą aplinką ir tiek vynmedžių, tiek jų veiklą palaikančių mikroorganizmų klestėjimui itin svarbią sąmoningą vynuogininkystę. Siekiant išsaugoti natūralų dirvožemį ir palaikyti gamtos balansą, vyndarys smerkia agrocheminių medžiagų vynuogininkystėje naudojimą. Šios sutrikdo ekosistemą, užteršia vandens tiekimą, kenkia gamtai ir stipriai veikia savarankišką ir natūralų pačių vynmedžių gebėjimą organizuotis maistinių medžiagų gavybą.

Daugiau kaip 3 dešimtmečius trunkantis ekologinis ūkininkavimas vynuogyne leido suprasti, kad dirvožemis nėra tiesiog substratas, atrama ir maistinių medžiagų šaltinis. Tai – gyva terpė ir raktas į subalansuotą vynuogių auginimo ekosistemą. Vyndarys visus abejojančius biodinaminio ūkininkavimo nauda ir pranašumais, kviečia pasivaikščioti Chianti Classico arba Maremma vynuogynuose pavasario metu ir pajusti čia tvyrantį gamtos vientisumą. Vabzdžių dūzgimas, laisvai klaidžiojančios retos paukščių rūšys ir laukiniai gyvūnai – viskas gyva, kaip įprasta natūralioje gamtoje.

Vyno ekspertai biodinaminį vyną vadina „rytojaus vynu“ – šio vyno populiarumas atspindi norą grįžti prie natūralumo, tikrumo ir mūsų protėvių palikimo. Daugiau nei 100 hektarų ploto biodinaminiame vynuogyne vynuogės auga sukuriant joms kuo didesnę gamtinę įvairovę. Čia į vynuogynus žvelgiama kaip į ekosistemos dalį, bendradarbiaujančią su kitomis ekosistemos dalimis, o vyno gamyboje pagrindinis dėmesys skiriamas veislės grynumo išsaugojimui, kuo ir garsėja Querciabella vyndarys.

KategorijosEkspertinė rubrika

Kolekciniai vynai

Svarstydami, kaip būtų galima įdarbinti, kur investuoti savo santaupas, dažnas pirmiausiai pagalvotume apie investicinio būsto pirkimą. Tačiau tai toli gražu ne vienintelis būdas, kaip galima investuoti pinigus – be akcijų ar obligacijų įsigijimo dar yra ir alternatyviosios investicijos: meno kūriniai, auksas, brangakmeniai, seni automobiliai, netgi knygos bei išskirtiniai vynai.

Investavimas į vyną reikalauja ypatingų žinių ir tikrai ne visi vynai yra verti kolekcionavimo. Paprastoje parduotuvėje kolekcinio vyno įsigyti neįmanoma – jais prekiaujama aukcionuose, specialiuose interneto puslapiuose, taip pat galima įsigyti iš kolekcionierių. Populiariausi vyno aukcionai organizuojami Sotheby‘s ir Christie‘s aukcionų namuose. Vyno ekspertai teigia, kad likvidžiausiai yra Bordo, Šampanės, Porto, Ronos ir Burgundijos vynai.

Tam, kad vynas galėtų būti parduodamas, jis turi būti nepriekaištingos kokybės, kurią lemia tinkamos vyno laikymo sąlygos – buteliai turi būti laikomi paguldyti, 60-70 laipsnių drėgmės patalpoje, 12 laipsnių temperatūroje. Deja, žodinio pasakymo apie tinkamas laikymo sąlygas nepakaks – norint parduoti savo paties saugotą vyną, teks turėti ypatingai gerą reputaciją ir įtikinti pirkėją, kad vynas buvo tinkamai saugomas – nesugedęs ir išlaikęs savo originalią vertę. Investicinio vyno kainas lemia ir ekspertų vertinimai, vyno kokybė bei pasiūla/paklausa rinkoje.

Populiariausi kolekciniai vynai

Didžiąją dalį aukcionų apyvartos sudaro vynai iš Bordo ir Burgundijos, Šampanės regionų. 1855 metais Napoleono III įsakymu Bordo pirkliai išskyrė  87 geriausius regiono ūkius ir juos įvardijo geriausiais ūkiais – Grands Crus Classés.  Nors ilgus metus Bordo vynai karaliavo kolekcininkų akiratyje, tačiau pastaraisiais metais juntamas spartus Burgundijos vyno populiarėjimas – šio regiono vyno vertė per pastaruosius 12 mėnesių vidutiniškai augo 36,7 %. 2021 metais siautęs niokojantis šaltis ir to pasekoje sumažėjęs vynuogių derlius lemia tai, kad Burgundijos vynas šiais metais neš kone didžiausią pelną, atsižvelgiant į didėjančią paklausą ir atitinkamai mažėjančią šio vyno pasiūlą.

Neišpilstyto vyno pirkimas – en primeur

Nors sakoma, kad kuo vynas brandesnis, tuo jis geresnis, tačiau ne visuomet tai yra gryna tiesa. En primeur – išankstinė, dar į butelius neišpilstyto praeitų metų vyno derliaus prekyba, kurios metu vynas yra pigiausias. Perkant 12-os 0,75 l talpos butelių dėžę pirkėjas gali pats nuspręsti, kaip vyną išpilstyti: į mažus buteliukus, o gal į magnumus. Dalyvaujant išankstinėje vyno prekyboje pirkėjas gali būti tikras, kad vynas atkeliaus tiesiai iš vyninės, tad bus išvengta laikymo netinkamose sąlygose rizikos, kuri yra itin svarbi ruošiantis brandinti vyną ir siekiant išlaikyti jo skonines savybes bei investicinę vertę. Jaunesnio derliaus produktai yra daug lengviau prieinami nei, pavyzdžiui, 1982 ar 1990 metų derliaus vynai, tad investuotojai dažnai renkasi jauną, tačiau didelę investicinę grąžą nešantį vyną.

Brangiausiai parduoti kolekciniai vynai

  • 2007 m. už šiek tiek daugiau nei 300 000 JAV dolerių buvo parduotas šešialitris 1945 metų „Mouton-Rotchild“ butelis.
  • 2015 metais „Sotheby‘s“ aukcione dešimt butelių „Chateau Mouton Rothschild 1945“ parduoti už 343 000 JAV dolerių. Taigi – 34 tūkstančiai eurų už butelį.
  • 2018 metais „Sotheby’s“ aukcione Niujorke daugiau kaip už pusę milijono JAV dolerių buvo nupirktas 1945-ųjų derliaus „Romanée Conti“ vyno butelis, sumušdamas iki šiol buvusius rekordus.
KategorijosEkspertinė rubrika

Velykinio stalo tradicijos Lietuvoje ir pasaulyje tradicinių velykinių patiekalų ir gėrimų derinimas

Viena šviesiausių švenčių metuose – Šv. Velykos, ne tik suburia visus krikščionis pasaulyje švęsti Kristaus prisikėlimo, bet ir simbolizuoja bundančią gamtą, iš jos besiskverbiančią energiją bei šylant orams vis dažniau visus užplūstančią gerą nuotaiką. Nors šventė švenčiama visame pasaulyje, tačiau kiekviena šalis, jos regionas ir netgi atskira šeima turi savitas tradicijas.

Kiekviena tauta turi tik jai būdingų velykinių papročių, tačiau neatsiejama Velykų šventimo dalis yra Velykinis vaišių stalas. Mums, lietuviams, įprasta, kad Prisikėlimo dienos rytą žmonės eina į mišias, po kurių šeima susėda prie šventinio stalo, gausaus margintų kiaušinių, įvairių mėsos patiekalų: čia patiekiamas netikras zuikis, keptas kumpis, virtas liežuvis, įvairūs vyniotiniai, šaltiena, žuvies patiekalai, tradicinės salotos, mišrainės, gardūs pyragai, keksas Velykų boba, šakočiai ar kiti skanumynai. Įprasta atsigaivinti naminiu kompotu, kmynų gėrimu, vynu arba alumi.

O ar kada nors susimąstėte, kodėl Velykų simboliu yra kiaušinis? Lietuviams, kaip ir daugeliui pasaulio tautų, kiaušinis buvo gyvybės, derlingumo, vaisingumo bei gamtos atgimimo simbolis. Gausus, sotus vaišių stalas ir pats neabejotinai yra derlingumo, turto, šeimos gerovės ir stiprybės simboliu.

Kitose šalyse ant vaišių stalo galima pamatyti tiek mums įprastų, tiek negirdėtų patiekalų. Tokių kaip: Graikijoje tradiciškai patiekiama ėriuko šlaunelių sriuba Magiritsa, šioje šalyje per Velykas taip pat būtina atidaryti Recina – pirmąjį vyną iš praėjusių metų derliaus. Italijoje šia proga įprasta kepti specialų kupolo formos sūdytą pyragą su špinatais ir virtais kiaušiniais, tačiau pagrindinis Velykų patiekalas Italijoje – ėriena. Lenkijoje stalas įprastai būna nukrautas kiaušiniais, dešrelėmis, mėsa ir krienais. Suomijoje tradiciškai gaminamas ruginių miltų pudingas Mämmi. Bulgarijoje ant šventinio stalo būtinai turi būti patiekalas iš avienos, kartu patiekiamos salotos ir raudonasis vynas.

Patiekalų ir jų receptūrų gausu, tačiau kokius gėrimus vertėtų derinti prie įvairių velykinių patiekalų? Prie Velykų simbolių – margučių – derinti galima putojančius gėrimus: Cremant, Cava ar šampaną. Mėsiški patiekalai kviečia užsigerti raudonuoju vynu – tam puikiai tiks Pinot Noir. Su žuvies patiekalais bei įvairiomis mišrainėmis gaiviai suskambės naujai atgimstantis baltasis Porto vynas.

Derinant gėrimus su patiekalais svarbiausia balansas – patiekalas neturi nustelbti gėrimo, gėrimas neturi nustelbti patiekalo. Pavyzdžiui, prie sodresnio, intensyvesnio skonio patiekalų reikėtų derinti ir sunkesnį vyną, prie lengvų žuvies patiekalų – gaivius ir lengvus baltuosius vynus. Taip pat derėtų atsižvelgti į patiekalų sūrumą, rūgštingumą, kartumą, saldumą, riebumą bei aštrumą. Į porą riebiam maistui tiks rūgštesnis ar daugiau alkoholio turintis vynas. Kartumo turintis maistas geriausiai derės su saldesniu vynu – aštriam maistui imponuos taip pat saldus, lengvas vynas.

 

Mėgaukitės gardžiais Velykų patiekalais ir nebijokite eksperimentuoti su prie jų derinamais gėrimais.

 

KategorijosAtstovaujami prekės ženklai

Ispanijos vyndarys Pago de Tharsys

„Svajonė, aistra, gyvenimo būdas” – filosofija, kuria vadovaujasi Ispanijos Katalonijos regione, 1999 metais įkurta vyninė Pago de Tharsys.

 

Sakoma, kad vyno daryklos pavadinimas yra duoklė Requena savivaldybės rytų Ispanijoje, Valensijos provincijoje, įkūrėjui ir didžiam vyno mylėtojui Tharsys, kuris stipriai prisidėjo prie to, kad vynas taptų malonumą teikiančiu ir susižavėjimą keliančiu gėrimu.

Vyno darykla yra įsikūrusi dvylikos hektarų ekologiško vynuogyno centre. Ypatinga 1808 metais įkurto vyno rūsio vieta reiškia, kad laikas nuo derliaus nuėmimo iki vyno gamybos proceso pradžios yra tik minutės, taip išvengiant išankstinės vynuogių fermentacijos ar oksidacijos. Tai metodas, leidžiantis išgauti aukštą gaunamų vynų kokybę.

 

Įdomu tai, kad anksčiau dirbęs profesoriumi ir techniniu direktoriumi keliose Katalonijos vyninėse, Vicente Garcia atsidėjo putojančių vynų gamybai šioje srityje. Vėliau įkūręs savo vynuogyną Pago de Tharsys, jo savininkas Vicente Garcia tapo Valensijos Cavos (ispaniško putojančio vyno) krikštatėviu. Nieko keista, kad Pago de Tharsys vyninė plačiai pripažinta kaip viena geriausių Cavos gamintojų Ispanijoje.

 

Vyndarys iš kitų išsiskiria unikalių ir novatoriškų metodų bei produktų pateikimu rinkai: naktiniu baltųjų Albariño vynuogių derliaus nuėmimu naktį; putojančio vyno iš raudonosios Bobal vynuogės gamyba; saldžiu vynu iš retų Bronx veislės vynuogių – šis gaminamas taikant senovinę vynuogių pernokimo saulėje techniką. Nors vyndarys garsėja produktais iš kelių rūšių vynuogių, tačiau yra garsiausias dėl vietinės Bobal vynuogių veislės, tapusios jo tapatybės atspaudu.

 

Naktinis derlius

Ieškant geriausio derliaus ir siekiant aukščiausios kokybės, nuo 2002 metų Pago de Tharsys vykdo naktinį derliaus nuėmimą. Kodėl naktį? Vynuogės sunoksta nakties metu, esant žemai temperatūrai (apie 12ºC – 13ºC), o vynuogių fermentinis aktyvumas tuo metu yra minimalus – tai leidžia išvengti oksidacijos ir išsaugoti visą organoleptinį potencialą – unikalų skonio ir kvapo derinį. Derliaus nuėmimo vėsesniu, nakties metu, rezultatas – sudėtingesnis, vaisiškesnis, elegantiškesnis skonis ir ilgai išliekantis vynas.

 

Pago de Tharsys – ikoniška vyno darykla ir kokybiškos Cavos gamybos pradininkė regione, traukianti vyno gerbėjų dėmesį savo originaliu įvaizdžiu, inovatyvių technologijų ir tradicinių gamybos metodų taikymu bei įsipareigojimu aplinkai kuriant tvarias vynininkystės tradicijas.

KategorijosEkspertinė rubrika

Normandijos vaismedžių sodų gėrimas – Kalvadosas

Kalvadosas – dar kitaip vadinamas obuolių brendis – iš obuolių (ir kai kuriais atvejais  kriaušių) sidro (vyno) distiliacijos būdu gaminamas stiprusis alkoholinis gėrimas.

Kilmė

Normandijos regione, Prancūzijoje, plytintys obelų bei kriaušių sodai minimi jau nuo XVI amžiaus, o dėl švelnaus regiono klimato čia auginama daugiau obelų nei bet kur kitur Prancūzijoje. Slėniuose jau tuomet auginti vaisiai buvo spaudžiami, sultys fermentuojamos, gautas sidras distiliuojamas ir brandinamas, atrandant vis naujus skonius. Brandintas obuolių gėrimas buvo paplitęs ir itin mėgiamas vietinių gyventojų – XIX amžiaus pabaigoje darbininkams ir ūkininkams buvo įprasta į rytinę kavą įlašinti šlakelį sušildančio ir energijos sunkiems darbams suteikiančio kalvadoso. Palaipsniui ši tradicija įsitvirtino visoje prancūzų kultūroje.

Sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės padėjo gėrimui sparčiai išpopuliarėti – XIX amžiuje Prancūzijos vynuogynus smarkiai alino kenkėjai, tad itin išaugo susidomėjimas gėrimu, dabar plačiai žinomu, kaip Kalvadosas.

Medienos ir laiko magija

Kalvadosas gaminamas iš sidro, vėliau distiliuojamo į brendį, tad galutinis gėrimo skonis itin priklauso nuo kartaus, saldaus ir rūgštaus obuolių ar kriaušių mišinio, vaismedžių teritorijos, distiliavimo technikos, brandinimo statinių, ir, žinoma, brandinimo laiko. Sidro distiliavimas leidžia išgauti bespalvį, stulbinančiai vaisišką, gėlėmis dvelkiantį „eau-de-vie” – brendį, prancūzų vadinamą „vandeniu gyvenimui”, tačiau spalvą ir reikiamą skonį jis įgauna tik sąlytyje su medžiu.

Esant sąlyčiui su oru per medieną, dėl natūralaus garavimo, alkoholio kiekis ir tūris lėtai mažėja. Šis natūralus garavimo procesas vadinamas „angelų dalimi“. Brandinimo metu šviežių obuolių aromatai palaipsniui įgauna sudėtingesnius keptų obuolių ir ąžuolo aromatus, atsiranda vanilės, medaus, graikinių riešutų natos. Brandinimas gali būti atliekamas tik ąžuolinėse, tam tikros rūšies medžio statinėse. Paruoštas gėrimas gali būti parduodamas minimaliai po dvejų ar trejų metų brandinimo, o jo stiprumas privalo siekti bent 40%.

Vienas ikoniškiausių kokteilių, kurio pagrindinis ingredientas yra kalvadosas – Ernest Hemingway novelėje „The Sun Also Rises” aprašytas ir tuo laikotarpiu dar stipriau išpopuliarintas „Jack Rose” kokteilis, kuris David Embury knygoje „The Fine Art of Mixing Drinks” (1948) buvo pripažintas vienu iš šešių pagrindinių alkoholinių gėrimų.

Jaunesnio brandinimo gėrimas yra puikus maišant jį su kitais ingredientais, o ilgesnio brandinimo, sodresnio skonio kalvadosas – labiausiai tinkamas gurkšnoti jį vieną.

Pagal brandinimą kalvadoso etiketėse aptinkamos šios žymos:

  • VS/Fine/Trois pommes – mažiausiai dviejų metų brandinimo;
  • Vieux/Réserva/Old – mažiausiai 3 metų senumo;
  • VO/VSOP/Vieille Réserve – mažiausiai 4 metų senumo;
  • Hors d‘Age/XO/Très Vieille Réserve/Très Vieux/Extra/Napoleon – mažiausiai 6 metų senumo.
Šiuo metu 3 milijonai medžių ir 300 gamintojų įamžina seną kalvadoso gamybos tradiciją.
KategorijosAtstovaujami prekės ženklai

„Craggy Range“ – vyno gamintojas, žiūrintis 1000 metų į priekį

„Craggy Range“ yra šeimos vyno ūkis, įsikūręs įspūdingosios Te Mata Peak viršūnės šešėlyje. Tai Naujosios Zelandijos regionas, kuriame auginamos aukščiausios kokybės vynuogės. Tačiau prekinio ženklo istorija čia prasidėjo nuo balto švaraus lapo praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. Ir štai jau 2014 m. garsus JAV leidinys „Wine Enthusiast“ vyno daryklą pripažino „Metų Naujojo pasaulio vyno darykla“, o daugelis jos vynų taip pat gavo reikšmingų pagyrimų ir apdovanojimų.

Naujos žemės paieškos

Prekinio ženklo istorija prasidėjo dar 1993 m., kai Terry Peabody ir jo žmona Mary nusprendė, kad nori sukurti tokį šeimos palikimą, kurį būtų galima perduoti ateities kartoms. Taip jų mintys pakrypo link vyno gamybos, mat patys jautė didžiulę meilę šiam gėrimui. Tačiau Terry nenorėjo pirkti jau egzistuojančio vynuogyno, o svajojo viską sukurti nuo nulio plikoje ir dar nepaliestoje žemėje, taip siekdamas nuo pat pradžių susitelkti į kokybę.

 

Vyno daryklos paieškos prasidėjo Prancūzijoje ir Amerikoje, vėliau išplito į Australiją, kol galiausiai Terry atsidūrė Naujojoje Zelandijoje – kalnų, ugnies ir ledo šalyje. Čia jis įžvelgė potencialą, kurio nematė niekur kitur: išskirtinį šalies klimatą, turtingą žemdirbystės istoriją ir novatorišką žmonių dvasią. Taip 1998 m. buvo įkurta „Craggy Range“.

Unikali vynuogių auginimo aplinka

Naujosios Zelandijos vynuogių auginimo regionui būdingas vidutinis ir jūrinis klimatas. Sudėjus visus dirvožemio ir aplinkos veiksnius, gaunama unikali vynuogių auginimo aplinka, išsiskirianti iš visų kitų. Tai suteikia galimybę gaminti šviežius, grynus ir elegantiškus vynus. Čia ideali vieta aukštos kokybės raudoniesiems vynams, įskaitant Syrah, Merlot, Cabernet Sauvignon, Pinot Noir, taip pat unikalaus aromato baltajam Sauvignon Blanc vynui.

 

Mokslu ir technologijomis grįsta vyndarystė

„Craggy Range“ vyno gamybos pastatai ir saugojimo rūsiai yra suprojektuoti pagal individualius kiekvieno vyno stiliaus reikalavimus, kurie užtikrina geriausias vyno gamybos sąlygas. Čia įrengta moderniausia technika ir aukštųjų technologijų vyno gamybos proceso valdymo sistema, kuri padeda rinkti duomenis, leidžiančius priimti pagrįstus ir kūrybingus sprendimus.

Svarbūs aplinkos ir bendruomeniškumo sprendimai

Kiekvienas prekinio ženklo „Craggy Range“ veiksmas liudija, kad įmonė tiki savo sėkme ir ilgaamžiškumu. Ji palaiko stiprius bendruomeninius ryšius, daug investuoja į socialines iniciatyvas ir aplinkos tvarumą.

 

2018 metais įkurtas fondas „Vaikų Kalėdos“, skirtas paremti bendruomenės vaikus, kuriems to labiausiai reikia. Įmonė dovanoja sporto įrangą, mokyklinius reikmenis, motorolerius, knygas ir žaislus. Visa tai suteikia džiaugsmo ne tik Kalėdų dieną, bet ir skatina vaikus leisti daugiau laiko lauke.

 

Šiuo metu įmonė pradeda didžiausią biologinės įvairovės projektą Naujosios Zelandijos vyno pramonėje, sodindama 150 000 vietinių medžių ir augalų Te Muna Road vynuogynuose ir aplink juos. Projektas žymiai pagerins vietinę monokultūrą, pagausins natūralių mielių kiekį, o, padidėjus vietinių paukščių skaičiui, sumažins kenkėjų daromą žalą. Galiausiai visa tai pagerins ir paties vyno kokybę. Šiuo projektu siekiama nustatyti Naujosios Zelandijos vynuogynų biologinės įvairovės etaloną.

 

Maža to, prekinis ženklas, siekdamas užtikrinti šių ypatingų žemės plotų sveikatą ateinančioms kartoms, vis daugiau dėmesio skiria ekologiškam ūkininkavimui. Taip pat ieško būdų, kaip sumažinti veiklos poveikį upėms, investuodamas į vandens saugojimo sprendimus.

Jau dabar galima matyti, kad Terry Peabody įvykdė savo pažadą – palikti šeimos ateities kartoms ryškų palikimą. Jis įsteigė 1000 metų trukmės patikos fondą, o tai reiškia, kad vyno darykla niekada negali būti parduota.

KategorijosAtstovaujami prekės ženklai

Intriguojanti kalvadoso „Comte Louis de Lauriston“ istorija

Prekinis ženklas „Calvados Comte Louis de Lauriston“ vienija kalvadoso gamintojų su „Domfrontais“ žyma produkciją. „Domfrontais“ yra kalvadoso stilius, būdingas Domfronto miestui ir jo apylinkėms, įsikūrusioms šiaurės vakarų Prancūzijoje. Iš kitų kalvadosų šis išsiskiria dideliu kriaušių kiekiu, nes mišinyje turi būti ne mažiau kaip 30 procentų šių vaisių sidro.

Istorija, verta filmo scenarijaus

Iš tikrųjų „Calvados Comte Louis de Lauriston“ sukurtas, siekiant nutraukti neteisėtą Kalvadoso distiliavimą Domfronto regione. Jame vyravo nedideli šeimyniniai ūkiai, atskirti nepermatomomis gyvatvorėmis, ir tankūs miškai, persipynę su kalvotomis ganyklomis. Išties ideali vieta slaptai veiklai!

Dažnai audringomis žiemos naktimis kalvadosas čia būdavo skubiai distiliuojamas. Juk tokiomis sąlygomis mažesnė tikimybė sulaukti pareigūnų patikrų. Viskas taip ir vykdavo iki garsiosios 1962 m. istorijos, kuomet grupelė uolių pareigūnų pričiupo distiliuotojus nusikaltimo vietoje. Per valandą į vietą atvyko dešimtys šalia gyvenančių ūkininkų, paslaptingai įspėtų apie tai, kad vienas iš jų kolegų turi bėdų. Pareigūnai buvo užspeisti į kampą. Bijodami, kad padėtis gali pablogėti, kai kurie susirinkusieji kreipėsi pagalbos į tuometinį ūkininkų federacijos generalinį sekretorių grafą Louisą de Lauristoną ir prašė surasti išeitį iš aklavietės. Po ilgų ir varginančių derybų buvo sutarta, kad distiliuotojams skirta bauda panaikinama su sąlyga, kad kalvadosas nuo šiol bus gaminamas laikantis įstatymų. Grafas Louis de Lauriston įsipareigojo užtikrinti sklandų šio projekto įgyvendinimą.

Tad nuo 1962 m. kalvadosas yra distiliuojamas ūkininkų namuose, naudojant tradicinius vietinius metodus, tuomet pristatomas į Domfronto rūsius ir parduodamas su prekinio ženklo „Count Louis de LAURISTON“ etikete. Jo kokybė yra plačiai pripažinta visame pasaulyje, o tai įrodo gausi 200 medalių ir sertifikatų kolekcija.

Unikalus kriaušių ir obuolių derinys

„Calvados Comte Louis de Lauriston“ originalumo esmė grindžiama didele kriaušių dalimi gėrime. Ji suteikia būdingą šviežių vaisių skonį. Žinoma, unikalumo priduoda ir vietovei būdingas dirvožemis, sudarytas iš skaldos ir granito, bei vietinės gamybos taisyklės ir tradicijos.

Kiekvieną rudenį obuoliai ir kriaušės surenkami, susmulkinami mechanine trintuve, minkštimas sudedamas į džiuto maišus ir talpinamas į presą. Gautos obuolių ir kriaušių sultys supilamos į medines statines, kuriose šaltais žiemos mėnesiais lėtai fermentuojasi. Sultyse esantis cukrus virsta alkoholiu, o sidras pradeda putoti.

 

Po kelių mėnesių sidro sudėtyje nebelieka cukraus ir jis yra perkeliamas distiliuoti. Galiausiai jis supilstomas į ąžuolines statines ir brandinamas 1962 m. įkurtuose rūsiuose. Siekiant išsaugoti vaisių skonį, naudojamos tik senos ar perdirbtos statinės. Kalvadosas bręsta lėtai, palaipsniui įgydamas natūralų gintaro atspalvį, subtilų kvapą ir skonį. Šviežių vaisių aromatą papildo konservuotų vaisių ir prieskonių užuominos.

KategorijosAtstovaujami prekės ženklai

André Clouet – didingumo gurkšnis šampano taurėje

Kai, kurdamas Žemę, Dievas pavargo lipdyti kalnus, pustyti dykumas ir žiebti ugnikalnius, jis nutarė kelias akimirkas skirti žemiško rojaus kūrimui. Tas rojus vadinamas Bouzy ir jį galima rasti Šampanės subregione Montagne de Reims, garsėjančiame Pinot Noir rūšies vynuogėmis. Štai čia gimsta nuostabieji André Clouet šampano namai.

Kelių kartų darbas dėl bendro tikslo

Clouet šeima Bouzy kaime ir jo apylinkėse gyvena nuo 1492 m. Dėl šios vietovės daugelį amžių vyko kovos. Žinoma, kad savo stovyklą 451 metais čia buvo įsirengęs net Hunas Atila. Tačiau šiuo metu ją valdo Pinot Noir vynuogės.

Clouet šeimai prireikė daugiau nei dviejų šimtmečių ir net kelių kartų, kad sutelktų dabar valdomus vynuogynų laukus. Šiuo metu ūkis yra modernizuotas, o komanda, valdanti André Clouet namus, dirba atsidavusi iš visos širdies tam, kad išsaugotų savo šampano unikalumą.

 

Šampanas ne kiekvienam

Nors šampanas eksportuojamas į penkis žemynus, tačiau jis skirtas ne kiekvienam, nes gamyba, deja, yra ribota. Tačiau tie, kas jo ragavo, teigia, jog pasakiški skoniai užburia nuo pačios pirmos akimirkos.

Andre Clouet šampanas itin gerbiamas ir vertinamas. Tai byloja faktas, jog gėrimu mėgaujasi karališkosios šeimos atstovai, o kilmingi asmenys ir popžvaigždės iš viso pasaulio neretai atvyksta sraigtasparniu pasiimti vieną ar dvi šampano dėžes.

Už kiekvienos etiketės unikalus charakteris

Andre Clouet gamina kelių rūšių šampaną ir apie kiekvieną galima būtų papasakoti po ilgą ir įdomią istoriją. Tai klasikinis „The Grande Reserve“, vėlyvojo derliaus gerai subrendusių vynuogių „Silver Brut Natur“, 72 mėnesius brandintas rūsiuose „The V6 Experience“, pagarbą protėviams atspindintis „Le Clos“, kadaise paslėptas ir iš užmaršties prikeltas „One day in 1911…“ vynas, taip pat Vintage Leopard bei Rosé. Štai prie šio pavadinimo ir sustokime ilgiau, nes už jo slepiasi išties žaisminga ir įdomi istorija.

Karališka Rosé šampano istorija

Netoli Bouzy kaimelio esančioje pilyje 1770 m. buvo surengta vakarienė būsimos Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės garbei. Andre Clouet, sėdėdamas prie jos stalo, ėmė linksminti svečius, į baltąjį vyną įlašinęs kelis lašus raudonojo vyno. Tą naktį prie stalo sėdinčių damų akys ėmė žibėti iš nuostabos, nes baltas vynas tapo rausvas.

Atsistoję vyrai pakėlė tostą karalienei, o Andre Clouet paskelbė: „Štai kaip mes patobuliname Pinot Noir šampaną! Dabar burgundams teks su tuo susitaikyti!“

Praėjus 300 metų, žmonės vis dar pamišę dėl šio šampano, kuris vos keliais Pinot Noir lašais sukuria pasaulį, matomą tarsi pro rožinius akinius.

KategorijosEkspertinė rubrika

Kodėl per naujų metų sutikimą geriame šampaną?

Gruodžio 31 diena. Laikrodžiai muša vidurnaktį. Ir tuomet visą dangų nudažo įspūdingų ir vienas už kitą išraiškingesnių fejerverkų paletė. Fone skamba šventinė muzika, kažkas uždega šaltas ugneles ir pasigirsta šampano butelių kamščių pokšėjimas. Bendra atmosfera išties fantastiška. Bet ar kada pagalvojote, kodėl sutikdami naujus metus geriame būtent šampaną?

Naujametinės tradicijos šaknys

 

Sunku tiksliai pasakyti, kas buvo pirmasis sugalvojęs per naujuosius iššauti šampaną, tačiau pradėkime nuo labai seniai. Manoma, kad tradicija švęsti žiemos saulėgrįžą skanaujant alkoholinius gėrimus atsirado dar prieš Kristų. Tai nebuvo šampanas, bet visgi pamatai padėti. 

Neilgai trukus Julijus Cezaris sukūrė romėnišką kalendorių ir metų pradžia paskelbė sausio 1-ąją. Tad atsirado graži proga minėjimui.

XIX a. JAV vyravo tradicija nemiegoti iki vidurnakčio. Tuomet imdavo skambėti bažnyčios varpai ir šaudyti šaunamieji ginklai. Kai kuriuose miestuose žmonės klajodavo iš vienų namų į kitus, besitikėdami, kad bus pakviesti išgerti. Netgi Baltieji rūmai atverdavo duris visiems padoriai apsirengusiems ir vaišindavo juos vidurnakčio punšu bei užkandžiais.

Burbuliukai – džiaugsmingoms progoms

 

Šampanas klestėjo XVI a. Europos aristokratų karališkuose vakarėliuose, todėl gėrimas tapo „elitiniu“. Jį dievino Liudvikas XIV, tad nieko keisto, kad jis buvo aukšto statuso simbolis.

Supaprastinus gamybą, šampano kaina sumažėjo ir gamintojai jį galėjo pasiūlyti viduriniajai klasei. Jis nebuvo pigus, bet įperkamas ypatingomis progomis. Šampano vartojimo tradicijos netrukus persikėlė ir į JAV.

XIX a. pabaigoje buvo pastebėta, kad šventiniuose susibūrimuose ypač padažnėjo šampano vartojimas. Tai buvo žavinga ir vis labiau plintanti mada. Gamintojai ėmė pozicionuoti jį kaip gėrimą, kuris puikiai tinka minint kokią nors ypatingą progą su šeima. Populiariose reklamos kampanijose burbuliukai buvo siejami su šventinėmis akimirkomis. Tad pramonės revoliucijos metu, tvirtėjant viduriniajai klasei, putojančio vyno ir šampano pardavimai nuolat augo.

Tik šampanas

 

Manoma, kad didysis naujametinis šampano iškilimas įvyko Niujorko „Cafe Martin“, kuri garsėjo gausiu šampanų meniu: pradžioje 60, o vėliau jau šimtai rūšių puikavosi jame. Čia mėgdavo pramogauti visuomenės grietinėlė. Naujųjų metų išvakarėse svečiai galėdavo užsisakyti visko, ko norėjo, tačiau po 21 val. restoranas iškabindavo užrašą „tik šampanas“. Tad tai buvo rimtas ir tikriausiai šiandieninę tradiciją užtvirtinantis žingsnis, kuomet vos tik laikrodžiams išmušus dvyliktą, visi susidaužiame putojančio gėrimo taurėmis.